Šuolis iš Užvenčio į garsiausias pasaulio scenas

Gruodžio 4-ąją Lietuvos baleto bendruomenė minės savo gyvavimo šimtmetį. Į Nacionalinio baleto istoriją aukso raidėmis įrašytos ir dviejų iš Užvenčio kilusių mūsų baleto primarijų – profesoriaus Petro Skirmanto ir Eligijaus Butkaus – pavardės. Ta proga ir pristatome šiuos iškilius šokėjus. Šį kartą susitikimas su šokėju Petru Skirmantu.

Vaikystė ir jaunystė – Daukantuose, Užventyje ir Vilniuje

P. Skirmantui šiemet kovo 5-ąją sukako 68-eri. Gimė Užventyje, tačiau nuo pusės metukų iki tol, kol pradėjo lankyti mokyklą daugiausia laiko praleido pas senelius Marijoną ir Benediktą netoli Varnių, Daukantų kaime. Tėvai dirbo ir mažuoju Petriuku rūpinosi močiutė. Mama Marijona buvo medikė, dirbo Užvenčio ligoninėje vyr. medicinos seserimi. Tėvas, taip pat Petras, buvo Užvenčio krašte populiarus siuvėjas, vėliau dirbo mechanizatoriumi, ekskavatorininku, o po to vėl grįžo prie savo mėgstamiausio siuvėjo amato. Buvo muzikalus, grojo akordeonu. Pas tėvelius jaunasis Petriukas grįžo sulaukęs šešerių metų, kai pradėjo lankyti Užventyje mokyklą. Jis jau nuo šešerių metų pravėrė pirmosios klasės duris, t. y. metais anksčiau negu jo bendraamžiai. Visą laiką buvo judrus, energingas.

„Pirmoji mano svajonė buvo tapti lakūnu. Žavėjo jų skrydžiai padangėje. Dažnai skrendančius lėktuvus matydavau, kai augau pas senelius. Nors ir kaip būčiau norėjęs, bet lakūnu tapti negalėjau, nes nešiojau akinius. Apie baletą nesvajojau. Kartą mokykloje pamačiau didelį plakatą, kuriame buvo kvietimas mokytis šokio paslapčių Vilniuje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Tame plakate mane pavergė nuotrauka su garsaus baleto šokėjo Vladimiro Jermolajevo šuoliu iš „Vėtrų Dievo“. Jis mane užbūrė ir tėvams pasakiau, kad važiuosiu į Vilnių mokytis. Mamą toks mano sprendimas truputį suneramino, o tėvukas pasakė: „Tegu važiuoja vaikas į Vilnių, nes jame dar nebuvo, pamatys miestą, neįstos ir sugrįš“. Bet – įstojau. Esu dėkingas ir Užvenčio krašto šokėjų ugdytojai Onutei Šiurytei-Jankauskienei, kuri, prieš man iš vykstant į Vilnių, suteikė pagrindinius šokio pradmenis. Tad Užventyje, baigęs tris klases, būdamas vos devynerių, atsisveikinau su klasės draugais, pirmąja mokytoja Valerija Rimkiene ir išvykau mokytis į Vilnių. Jame gyvenu iki šiol. Kai mokiausi M. K. Čiurlionio mokykloje į Užventį grįždavau per mokinių atostogas. Žinoma, ir dabar viena ar kita proga grįžtu į gimtinę“, – prisimena P. Skirmantas.

Sąlygos buvo nelengvos. Viename kambaryje gyveno net trylika berniukų. Tačiau daug jų mokyklos nebaigė. Pirmiausia dėl to, kad baleto pedagogai nematė jog mokslo draugai yra perspektyvūs. Brandos atestatus be Petro iš vaikinų dar gavo tik Algis Mičėnas, kuris, baigęs mokyklą šoko „Lietuvos ansamblyje“, bet vėliau pakeitė specialybę. Tiesa, vėliau jo bendramoksliu tapo žinomas baleto solistas Jurijus Smoriginas.

Garsusis šokėjas, paklaustas, ko reikia, kad taptum aukšto lygio šokėju, atsako: „Darbo, užsispyrimo, sėkmės, talento, bet pastarasis gali tavyje visą gyvenimą „miegoti“, jei nedirbsi, nepasieksi tikslo“.

Dvidešimtmetis, atiduotas scenai

Jau M. K. Čiurlionio menų mokykloje Petras buvo pastebimas išskirtiniu talentu. Diplominiame spektaklyje bei mokykliniuose pastatymuose gaudavo svarbesnius vaidmenis.

Taip sutapo, kad, kai užventiškis 1974 metais baigė vidurinę mokyklą, tais pačiais metais Vilniuje buvo atidarytas labai modernus Nacionalinis operos ir baleto teatras.

„Tais laikais buvo tokia sistema. Baigei vidurinę mokyklą su meno pakraipa ir iš karto, be jokių studijų, žengi į profesionalią sceną. Tuometinis mūsų išsilavinimas prilygo profesinės mokyklos baigimo diplomui. Tai buvo natūralu, nes aštuonerius metus, t. y. nuo ketvirtos iki vienuoliktos klasės, mokeisi baleto paslapčių. Kai patenki iš mokyklos į teatrą, apie kitus mokslus nėra kada galvoti. Baleto šokėjo karjera baigiasi anksti, todėl po to buvo sunku pasirinkti, ką toliau veiksiu. Bet kol esi formoje, turi didžiulį kūrybinį krūvį, apie ateitį nėra kada galvoti“, – pasakojo P. Skirmantas.

Pradėjęs šokti Nacionaliniame operas ir baleto teatre, P. Skirmantas dar negavo solinių vaidmenų. Lūžis įvyko, kai su kita garsia baleto soliste Loreta Bartusevičiūte išvyko į tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas – aut. pastaba), Mažąjį teatrą. Ten abu lietuviai gavo nuostabias Nikolajaus Morozovo kūrybos pamokas. Tada ir Loretai, ir Petrui išmušė pripažinimo valanda. Grįžęs iš Rusijos, įvairiuose spektakliuose gavo solinius vaidmenis. Visų jų ir nesuminėsi. Žiūrovus, baleto kritikus ypač sužavėjo Alberto vaidmuo spektaklyje „Žizel“, Zygfrido – „Gulbių ežere”, princo – „Spragtuke“, Bazilio – „Don Kichote” ir t. t.

Sovietmetį geriausias sąlygas išvykti į užsienį turėjo sportininkai ir baleto solistai. Sportininkai į kitus kraštus išvykdavo, nes atstovaudavo sovietų sąjungos rinktinėms arba iškovodavo teisę su vienos ar kitos sporto šakos klubu dalyvauti europiniuose turnyruose. Menininkų gastroles koordinavo Maskvoje įsikūrusi „Gos koncert“ organizacija. P. Skirmantas Minske dalyvavo visasąjunginiame jaunųjų atlikėjų festivalyje ir tada į jauną baleto solistą atkreipė dėmesį. Pasirodymas Minske tapo tramplynu į garsiausias pasaulio scenas, nes jis šoko ne tik Nacionaliniame operos ir baleto teatre, bet buvo kviečiamas atlikti solinius vaidmenis užsienio ir sovietų sąjungos scenose. P. Skirmantas šoko Kirovo operos ir baleto teatre, Didžiajame teatre (Maskva), Ruth Page baleto kompanijoje (JAV), Latvijos nacionaliniame operos teatre, Estijos nacionaliniame operos teatre, Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Rumunijos baleto teatruose, Jugoslavijos baleto teatruose ir t.t.

Gastroliuoti teko JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Izraelyje, Austrijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Meksikoje, Argentinoje, Kipre, Graikijoje, Portugalijoje, Suomijoje, Sirijoje, Turkijoje, Kuveite, Omane, Ukrainoje, ir kt.

Baleto primarijaus kūrybiniai, o vėliau kaip pedagogo, konsultanto maršrutai nusitęsė į maždaug pusšimtį šalių. Petras savo akimis nematė tik Antarktidos.

Būta ir įvairių kuriozų, net nemalonių situacijų: „Kartą vos nesužlugo kūrybinė kelionė į Japoniją. Jau buvau Maskvoje, ten su kolegomis repetavome. Skrydžio išvakarėse man praneša, kad į Japoniją skristi negaliu, nes nėra KGB pareigūno parašo. Žado netekau, bet nepasimečiau, paskambinau tuometinio Kultūros ministro Jono Bielinio sekretorei, ji pasakė, kad ministras ką tik išėjo iš savo kabineto. Sekretorei pasakiau, kad labai svarbus reikalas ir noriu pakalbėti su ministru. Sekretorė sustabdė jau laiptais besileidžiantį ministrą. Šis pasakė, kad kaip tik į Kapsuką (dabar Marijampolė – aut. pastaba) važiuoja su Lietuvos KGB viršininku atidengti paminklo ir su juo pakalbės bei vėliau man paskambins. J. Bielinis žodį ištęsėjo, išsprendė problemą. Tad kitą dieną su kolegomis išskridau į Japoniją. Vėliau sužinojau, kad tai buvo, pasakyčiau, netgi pavydo skundas. Žinau kas jį parašė, o jo autorius motyvavo, kad galiu nebegrįžti ir likti Japonijoje“, – prisimena P. Skirmantas.

Jo scenos partnerėmis buvo kolegės Nacionaliniame operos ir baleto teatre Nelė Beredina, kuri į Lietuvą atvyko iš Maskvos, baigusi baleto studijas, Loreta Bartusevičiūtė, Leokadija Aškelovičiūtė, Jolanta Valeikaitė, Eglė Špokaitė, taip pat Liudmila Semeniaka (Didysis teatras), Liubovė Kunakova (Peterburgo Marijos operos ir baleto teatras), Yukari Saito (Tokyo City Ballet), Margaretata Perilla (Romos baleto teatras), Lisa Macuja Elizalde (Manila Ballet).

Naujas gyvenimo etapas, paženklintas skaudžia netektimi

P. Skirmantas Nacionaliniame operos ir baleto teatre baleto solistu dirbo dvidešimt metų ir 1997 m., sulaukęs 37-erių, atsisveikino su kolektyvu. Bet ne su baletu. Dar dešimtmetį Lietuvos baleto žvaigždė pagal kontraktus šoko daugelyje šalių. Tačiau naują gyvenimo pradžią aptemdė skaudi netektis – mirė jo žmona Raimonda, Vilniaus universitete baigusi lietuvių ir anglų filologiją. Petras liko su dviem mažamečiais sūnumis – Kristijonu ir Dominyku. Raimondos išėjimas buvo labai netikėtas – sirgo gripu be temperatūros vos tris dienas ir … užgeso.

„Tuo skaudžiu ir sunkiu momentu labai pagelbėjo mano mama. Pasakyti, kad ji dėl manęs ir anūkų pasiaukojo būtų per maža. Mama atvyko į Raimondos laidotuves ir į Užventį nebegrįžo, kuriame visi namų ruošos darbai gulė ant tėčio pečių. Mama prižiūrėjo Kristijoną ir Dominyką, o aš galėjau išvykti ir šokti pagal kontraktus. Juk pragyvenimui lėšų reikėjo. Kai baigiau šokti teatre, mano renta tebuvo 120 litų. Labai esu dėkingas tuometinei Europos reikalų ministrei Laimai Andrikienei, pakvietusiai į savo komandą. Šioje ministerijoje dirbau Informacijos politikos skyriaus viršininku dvejus metus. Vėliau dar dvejus metus dirbau Seimo Tarptautinių ryšių konsultantu. Pasakyti, kad menininkui politinis darbas nieko nedavė, būtų neteisinga. Iki darbo ministerijoje nemokėjau dirbti kompiuteriu, išmokau darbų planavimo, įgijau vadybinio darbo įgūdžių ir t. t.

Seimo, savivaldos politikai visų sričių žinovais negali būti, todėl nieko blogo nematau, jei kultūros žmogus ateina į politiką. Jų reikia ir įstatymų, kitų teisės aktų rengimo darbo grupėse. Manau ir Kultūros ministras privalo būti savo srities specialistas. Teko derinti ne tik šeimos gyvenimą, koncertines išvykas, darbą ministerijoje, bet ir studijas. Tuo metu mokiausi Klaipėdos universitete, kur Menų fakultete įgijau choreografo-pedagogo išsilavinimą. Kai turėjau aukštojo mokslo diplomą, galėjau grįžti į man gerai žinomą baleto pasaulį. Dirbau Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje direktoriaus pavaduotoju Baleto skyriuje, tapau mokytoju-ekspertu, o nuo 2011 m. dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Beje, ši menininkų kalvė ilgus metus neruošė choreografų, baleto šokėjų. Kai dar talkinau politikams vyko Baltijos Asamblėja ir joje iškilo klausimas apie baleto veteranų situaciją, nes jie skirtingai nei teatro aktoriai, operos dainininkai neturėjo galimybių baigti akademines studijas. Tada ir kilo mintis, jog būtina meninės pakraipo aukštosiose mokyklose sudaryti sąlygas mokytis ir baleto šokėjams. Šį Baltijos Asamblėjos dokumentą pasirašė Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerai. Tad prie to politinio dokumento pridėjau ir aš savo ranką. Tada savo gyvenimą ir susiejau su Teatro ir muzikos akademija. Septynerius metus joje ėjau Šokio ir judesio katedros docento, o nuo 2018 m. – profesoriaus pareigas. Dėstau klasikinį ir duetinį šokius, šokių kompoziciją bei kitus dalykus. Esu ir bakalauro, ir magistro darbų vadovas. Kartais keistai pats jaučiuosi, nes mano studentais buvo ar yra viena pagrindinių partnerių Nelė Beredina, kiti buvę partneriai Operos ir baleto teatre. Bet vieni kitus suprantame. Ir kitas užventiškis, baleto primarijus Eligijus Butkus – mano magistrantas“, – sako P. Skirmantas.

Mūsų kraštietis didžiuojasi ir savo mokiniais – Egle Špokaite, pelniusia Nacionalinę kultūros ir meno premiją, Olga Konošenko bei Martynu Rimeikiu, pelniusius Vyriausybės kultūros ir meno premijas. „Aukiniais scenos kryžiais“ apdovanoti Julija Stankevičiutė, Mantas Daraškevičius, Jeronimas Krivickas. Pastarasis yra ir Maurice Bejart Laucan baleto solistas. Edvinas Jakonis yra ne tik mūsų Operos ir baleto teatro, bet ir English National Ballet solistas.

P. Skirmantas yra įvairių mokslinių ir kitų darbų autorius. Įvairių koncertų, renginių režisierius, scenografas.

Buvęs baleto primarijus yra pelnęs įvairių Švietimo, mokslo ir sporto, Kultūros apdovanojimų, pelnęs Baltijos Asamblėjos medalį už indėlį į Baltijos šalių vienybės stiprinimą ir bendradarbiavimą.

Užvenčio nepamiršo

Petras pagal galimybes grįžta ir į Užventį. Prieš penkerius metus Amžinybėn išėjo mama. Buvęs baleto primarijus pastebi, kad Lietuvos baleto ir mamos gimtadienis yra tą pačią – gruodžio 4-ąją. Tik nacionalinis baletas tą dieną minės 100-ąsias metines, o mamai būtų sukakę 90 metų. Bet tėvų namo neparduoda. Jį dabar tvarko sesuo Genutė, gyvenanti Lentvaryje. Ji pasiruošusi grįžti į gimtąjį Užventį. P. Skirmantas stebisi ir džiaugiasi išradinga Mildos ir Alvydo Knyzelių šeimos veikla, tradicinėmis miesto meno šventėmis. „Mane žavi užventiškių sutelktumas, bendruomeniškumas, kurie į nedidelį miestelį sugeba pakviesti žinomus kolektyvus, iškilius atlikėjus“, – sako P. Skirmantas.

Prieš kelerius metus dabar JAV gyvenančio Edvino Gedrimo iniciatyva pradėtas burti Pasaulio užventišių sambūris. Į iniciatyvinę grupę buvo išrinktas P. Skirmantas bei jo sūnus Kristijonas. Tik Petras pastebi, kad šio sambūrio veikla nesisteminga, primenanti amerikietiškus kalnelius. Jis džiaugiasi ir iš pagrindų atnaujinta bažnyčia, jos klebono, o tuo pačiu ir Kelmės dekanato dekano Aivaro Jurgilo dvasingumu, šiltumu, gebėjimu bendrauti.

P. Skirmanto ir I. Vaupšienės asmeninio archyvo nuotr.