Šokių grupei „Patrepsėlis“ – 25 metai

Rita ŠČIGLINSKIENĖ, Viktorija MĖČAJŪTĖ

Kelmės kultūros centro senjorų liaudiškų šokių grupė „Patrepsėlis“ pradėjo savo kūrybinę veiklą 2000 m. Pirmosios vadovės Viliutės Krutkevičienės idėja surinkti šokio meną mylinčius vyresniojo amžiaus žmones, sulaukė pritarimo. Šokėjai ir jų vadovė turėjo tikslą – puoselėti lietuviško sceninio šokio tradicijas ir tęstinumą, dalyvauti savo krašto ir Lietuvos kultūrinėje veikloje. 2000–2016 metai – vadovės Viliutės Krutkevičienės vadovaujamo kolektyvo kūrybos metai. Jie pilni judėjimo, šokių mokymosi, estetinio judesio ir sceninės kultūros lavinimo. Koncertai, išvykos, renginiai – tai nuolatinis buvimas poroje ir grupėje, šventėje ir repeticijoje, kelionėje ir kasdienybėje. Kolektyvo pavadinimas prigijo sušokus šokį „Patrepsėlį“. Nuo 2016 m. kūrybinį kelią „Patrepsėlis” tęsia su vadove Dijana Bakšiene.

Dažnai kolektyvai savo kūrybinius ir koncertinius metus skaičiuoja nuo vienos Dainų šventės iki kitos. „Patrepsėlio“ veiklos istorijoje dešimt Dainų ir Senjorų dainų švenčių, devynios regioninės Dainų šventės. „Kiekviena repeticija ar susibūrimas, kiekvienas koncertas ar koncertinė kelionė – tai meilės tautinei kultūrai ir tradicijoms, bendrystės ir supratingumo, atjautos ir atsakomybės įtvirtinimas. Šį kelią šokėjai eina atstovaudami savo kultūros centrą, savo miestą ir savo kraštą”,– sako kolektyvo vadovė Dijana Bakšienė.

Šventės metu perskaityti sveikinimo žodžiai, atkeliavę iš šiuo metu Klaipėdoje gyvenančios kolektyvo vadovės Viliutės Krutkevičienės. „Ačiū jums už pagarbą ir meilę šokio menui, už pagarbą, meilę ir toleranciją tarpusavio bendravime, už pagarbą ir meilę žiūrovui. Linkiu sveikatos ir stiprybės gražioje ir prasmingoje veikloje, kuri jus vienija, jaudina ir džiugina”.

2020–2025 m. „Patrepsėlio“ kūrybinėje veikloje pilni koncertų, renginių, išvykų, švenčių. Svarbiausia – 2024 m. Lietuvos Dainų švenčių šimtmečiui skirta didinga šventė „Kad giria žaliuotų“ Vilniuje. „Patrepsėlio” šokėjai dalyvavo Šokių dienoje „Amžių tiltais”. Jubiliejinėje Kelmės kultūros centro senjorų liaudiškų šokių grupės „Patrepsėlis“ šventėje surengtas XI respublikinis liaudiškų šokių festivalis „Šokių pynė“.

„Nuo 2005 m., jau dvidešimt metų, kas antrus metus vykstantis respublikinis liaudiškų šokių festivalis „Šokių pynė“ turi kilnų tikslą – puoselėti ilgametes jau 120 metų skaičiuojančias lietuviško sceninio šokio tradicijas ir jų tęstinumą“, – sakė renginio vedėja, Kelmės kultūros centro režisierė Rūta Palubeckienė. Tik didžiulė meilė lietuviškam šokiui gali atlaikyti metų tėkmę ir daryti stebuklus. Į vienuoliktąjį respublikinį liaudiškų šokių festivalį „Šokių pynė“ Kelmė sukvietė lietuviško sceninio šokio tradicijų tęsėjus, šokio mylėtojus, Dainų švenčių dalyvius, nuotaikingus, nuoširdžius, didelę koncertinę patirtį turinčius kolektyvus: Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro struktūrinio padalinio, Ginkūnų kultūros centro senjorų liaudiškų šokių grupę „Dobilas“ (vadovė Asta Rimkuvienė), Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro senjorų grupę „Diemedis“ (vadovai Loreta Lideikienė ir Mantas Meškauskas), Kelmės kultūros centro merginų liaudiškų šokių grupę „Levandrėlės“ ir senjorų liaudiškų šokių grupę „Patrepsėlis“ (vadovė Dijana Bakšienė). Respublikinio liaudiškų šokių festivalio „Šokių pynė“ dalyvius ir Kelmės kultūros centro senjorų liaudiškų šokių grupės „Patrepsėlis“ šokėjus sveikino Kelmės rajono savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Sonata Venckienė, Kelmės kultūros centro direktorė Laima Lapinskienė, draugai, bičiuliai.

Kokia „Patrepsėlio“ ilgaamžiškumo paslaptis?

Kadangi lapkričio 8 dieną KKC senjorų liaudiškų šokių grupė „Patrepsėlis“ atšventė savo 25 metų veiklos jubiliejų, tad norėjosi sužinoti, kokia šios šokių grupės ilgaamžiškumo paslaptis.

Apie visą veiklą ir požiūrį į tautiškus šokius Kelmėje kalbėjomės su dabartine senjorų liaudiškų šokių kolektyvo „Patrepsėlis“ vadove Dijana Bakšiene. Moteris teigia, kad pasirinkimas lankyti tautinius šokius ateina, kai jaučiamas potraukis ar susidomėjimas: „Yra atvejų, kai žmonės ateina, nes tautinius šokius lanko ar lankė jų vaikai ir visi įspūdžiai bei emocijos tarsi užkrečia išbandyti ir tėvelius. Kiti ateina nė karto nešokę, bet juos pakviečia draugai, pažįstami, svarbiausia vieną kartą išbandyti ir tada juos kažkas pagauna ir jie pasilieka“.

– Kas labiausiai motyvuoja ateiti į „Patrepsėlį“?

– Į „Patrepsėlį“ ateiti motyvuoja bendruomeniškumas, bendravimas. Dažnai žmonės čia ateina praleisti laisvalaikio, tačiau labai atsakingai į tai žiūri, nes lankymas čia yra privalomas. Galimybė keliauti ir pasirodyti kitur. Jie labai noriai vyksta į renginius ir juose dalyvauja. Išvykose plečiasi jų akiratis, mato kiek, kokie kolektyvai dalyvauja, kaip jie pasirodo. Jiems išvykti ir kur nors sudalyvauti yra svarbu. Dažniausiai čia ateina šeimos, būna vienas nori ir prikalbina kitą. Kai kurie žmonės gyvena vieni, tad čia jiems ateiti yra dalis gyvenimo, būdas neužsidaryti. Turbūt tai juos čia ir laiko, tas juokas, savotiškas rūpestis, visai kitokia veikla nei namuose.

– Kiek dalyvių dabar yra grupėje? Ar yra ilgamečių dalyvių?

– Dabar turime aštuoniolika šokėjų, visada išlieka vyrų trūkumas. Iš šokėjų yra trys žmonės, kurie lanko jau dešimt ir daugiau metų. Dažniausiai, kai pradeda lankyti, ilgam pasilieka. Retai pasitaiko, kad išeitų po metų, nebent atsiranda rimtų problemų, gyvenimiškų aplinkybių.

– Tiek daug metų dalyvaudami galbūt jie labiau jaučiasi kaip pagalbininkai ar dar turi ko išmokti?

– Visada yra ko naujo mokytis, tik jie turi daugiau patirties išvykose, dalyvaujant renginiuose. Kiekvienais metais repertuaras keičiasi. Jie jo nežino ir mokosi drauge iš naujo. Per tiek metų jie jau žino, kas yra polka, šoninis, supranta terminus kalbant apie šokius. Čia ateina vyresni žmonės, senjorai, su kuriais mokymosi procesas užtrunka ilgiau. Jiems reikia daugiau laiko įsiminti. Prieš išeinant į sceną jie turi labai tiksliai viską žinoti. Jei yra koks neužtikrintumas, juos kausto jaudulys, kuris dar labiau trukdo. Jie viską turi daryti mechaniškai, jei galva užmirštų, kūnas pats toliau šoktų. Nevengiame paįvairinti repertuarą ir kito stiliaus šokiais, bet labiau linkstame link tautinių šokių“.

– Kelmėje tautiniai šokiai vis dar išlieka populiarūs?

– Taip. Kituose rajonuose pasitaiko, kad kelios poros yra viename miestelyje, kelios kitame ir taip sudaromos jungtinės šokių grupės. Šitaip dirbti vadovui sunkiau, bet kitaip nepavyksta, nes tik kokioms keturioms poroms Dainų šventėje neleidžiama dalyvauti. Kelmėje kol kas dar laikomės, džiaugiuosi, kad iš vieno miesto tiek susirenka ir nereikia važinėti, matysime, kaip seksis toliau. Tautinius šokius Kelmėje renkasi ir jaunimas, todėl džiugu, kad tęstinumas bus. Yra vadovai, kurie su tuo dirba, tai šokis gyvuoja, jeigu nebus dirbančių su tautiniu šokiu, tai jis ir mirs.

Tautiniai šokiai prisideda prie lavinimo. Atmintis, orientacija erdvėje, net reabilitacijos yra muzikos, dailės ir šokio. Šokis tiek smegenų, tiek fiziniam darbui yra didelis pagalbininkas. Aš dar dirbu su „Trečiojo amžiaus universitetu“, kai per COVID–19 buvo pauzė nuo šokio, žmonėms, kuriems buvo silpnesnė atmintis, per tą laiką ji dar pasilipo, tas iš karto pasijautė. Tačiau po to vėl treniruojantis viskas pagerėjo. Tautiniai šokiai yra didžiulė pagalba žmogui. Vien judesys, kuris vyresniam žmogui yra būtinas, žinoma saikingai, o tautiniame šokyje viskas susideda. Žmogus turi girdėti muziką, sukoordinuoti savo judesius, bendrauti su partneriu, orientuotis erdvėje, kur pasisukti, nuvesti.

– Daugelis skundėsi, kad į grupinius užsiėmimus žmonės sunkiau sugrįžo po COVID–19 pandemijos, kaip sekėsi jums?

– Galiu pasidžiaugti, kad po jos sugrįžo visi. Dar esant apribojimams, rinkomės dalimis į repeticijas. Tada buvo mūsų dvidešimtmetis, 2020 metais, tai jį atšventėme 2021 m. Negalėjome daryti didelio festivalio, tad susirinkome pats kolektyvas, kiek galima pasikvietėme pažįstamų. Peržiūrėjome vaizdo įrašus, prisiminėme ką per tą laiką nuveikėme, pasidarėme fotosesiją važiuodami po Kelmės rajono svarbiausius objektus. Taip atšventėme.

– Ko gero, tenka ir psichologiškai papildomai padirbėti, kad šokėjams būtų lengviau kovoti su jauduliu?

– Tikrai taip. Aš kiekvieną repeticiją su jais kalbuosi ir klausiu, kaip jūs jaučiatės? Man iš šalies stebint repeticiją atrodo, kad viskas gerai, jie atsipalaidavę, tai aš klausiu, ar jūs dar įtemptai galvojate, ar jau einasi savaime viską atlikti, man tai labai svarbu. Aš niekada jų nebaru, nesakau blogo žodžio nei prieš koncertą, nei po jo. Ką padarė blogai, jie patys jaučia. Viską aptariame grįžę, kurias vieteles dar reikia pasikartoti, parepetuoti. Repeticijų metu klausiu, kaip jaučiatės šokyje, nes čia kaip ir sporte, yra svarbu nepersistengti, neperšokti. Ruošiantis turi jausti, kad tu į renginį atvyksi aukščiausiame taške, kad nebūtų kritime. Tada šokis bus atsibodęs, be emocijos. Aš jiems sakau, gali kojos suklysti, galite nueiti į kitą pusę, svarbiausia – šypsokitės. Žiūrovas žiūri į emociją, kad žmogus darytų ne pratimus, bet šoktų. „Patrepsėlio“ šokėjai labai individualūs. Kai kurie santūrūs, nes jie gyvenime yra tokie. Kitiems natūraliai su patirtimi emocijos ateina. Tai labai individualu. Nesistengiu visų padaryti vienodų, kiekvienas turi savo manierą, yra kitoks. Taigi tam tikrose ribose leidžiu jiems būti kitokiais.

– Kaip prasidėjo jūsų kelias tautiniuose šokiuose?

– Kitais metais bus keturiasdešimt metų, kai aš dirbu šitą darbą. Vaikystėje aš nešokau, man tik kažkada mama pasakojo, kad per vieną šeimos šventę mane pakvietė kaip vaiką, gal kokių šešerių metų, šokti. Aš iš karto šokau valsą. Mamos visi klausė: „Tai jūs mokote vaiką šokti?“ Mama atsakė, kad nemoko. Tiesiog gimiau mokėdama šokti. Juokauju, aišku. Mano tėvai šokantys, muzikalūs, bet aš sportavau. Nuo antros iki vienuoliktos klasės lankiau sportinę gimnastiką. Paskui išvažiavau metus mokytis Vilniuje ir ten pradėjau šokti, man buvo 17–18 metų. Po kelių repeticijų man vadovė sako, kad tau reikia stoti į choreografiją. Tai buvo vienas sakinys. Aš stojau mokėdama tris šokius, du lietuviškus ir vieną kitos tautos. Tada stojančiųjų buvo iš įvairių ansamblių, su ilgametėmis patirtimis, nežinau, ką dėstytojai įžvelgė, bet mane priėmė. Mokytis man sekėsi labai gerai, nes aš buvau fiziškai stipri, ko labai reikėjo. Įstojau, nes labai norėjau šokti, o apie vadovavimą kažkaip buvo mažiau minčių. Paskui galvojau, gal man vaikystėje reikėjo kažkur ieškoti ir lankyti, bet matyt taip turėjo būti. Ko gero, tokia lemtis, vis tiek nepabėgau aš nuo šokių.