Mindaugas Dimšlys: „Kada projektai tampai įprastais – man nebeįdomu“

Mindaugas Dimšlys kartu su žmona Monika įsigijo Gaštynų dvaro sandėlį. Mindaugas papasakojo apie sandėlio restauraciją, kelią restauratoriaus profesijos link ir neįprastus, iššūkį keliančius ir tuo pačiu įkvepiančius, darbus.

Mindaugas kartu su žmona nusprendė nusipirkti seną sandėlį, nes jų bendrai su broliu Tomu Pikturna valdomai įmonei UAB „Uoksa“ reikėjo patalpų dirbtuvėms. Įmonė gyvuoja jau daugiau nei septynerius metus ir per visą tą laikotarpį nepavyko rasti tinkamų patalpų ir vietos darbui. Kai pamatė skelbimą apie šį parduodamą sandėlį, nusprendė jį įsigyti. Tai buvo erdvė, tinkama dirbtuvėms, su patogia lokacija, netoli jo sodybos.

Sandėlis buvo naudojamas iki pat jį nusiperkant Mindaugui su Monika. Iki tol čia ūkininkas laikė grūdus. Pastatas ir kai kurios jo vietos (išlikę sovietinių laikų silikatinių plytų priestatai) buvo avarinės būklės. Sandėlis buvo apaugęs krūmais, kiauru stogu.

Pastato renovacijos darbai prasidėjo sausio mėnesio pabaigoje nuo pagrindinių, reikalingiausių procedūrų. Pirmiausia buvo užlopytas stogas, nugriauti priestatai, įrengtos dirbtuvės pirmajame aukšte: „Kol geri orai, darbuotojai dirba kituose objektuose. Pablogėjus orams – pradėjus lyti, snigti – visi sugrįš į dirbtuves. Ištinkuos sienas, išdažys, padarys lubas, šiltins pastatą“, – rodydamas pastato dalis pasakojo Mindaugas.

Šis sandėlis statytas dviem etapais: viena jo pusė pastatyta 1934 metais, o kita pusė ir antras aukštas – apie 1950 metus. Dėl šios priežasties skiriasi lubų aukštis, tad savininkui tenka pasukti galvą kaip teisingai išnaudoti visas erdves.

M. Dimšlys atskleidžia, kad stengiasi išlaikyti seną, autentišką pastato išvaizdą: „Fasado visiškai nepakeitėme, o kaip tik atidengėme visą senąjį fasadą. Turiu mintį pirmajame aukšte padaryti sienų panelius, kaip artefaktą į aruodus. Antrajame aukšte bus paliktos išlindusios sijos – tai yra gražu. Čia, antrajame aukšte, bus įrengta virtuvėlė darbininkams, greta – mano kabinetas“.

Senajame pastate buvo nesaugi elektros instaliacija, kurią būtinai reikėjo pakeisti. Toliau planuose yra daržinės statybos, kurioje būtų įkurta lentpjūvė.

Mindaugo Dimšlio specialybė – restauratorius. Jis baigė bakalauro studijas Kauno kolegijoje ir įgijo dailės kūrinių restauratoriaus specialybę. Vėliau Vilniaus dailės akademijoje baigė magistrantūros studijas.

Baigęs mokslus Mindaugas suprato, kad muziejuje dirbti nenori ir jautė, kad dar turi daug energijos ir jėgų, kurias gali skirti įdomiems projektams įgyvendinti. Prisidėti prie jo veiklos prikalbino tėtį ir brolį, taip visi kartu pradėjo. Nei tėtis, nei brolis iki tol visiškai nebuvo susiję nei su meistryste, staliaus darbu, ar tuo labiau restauravimu.

Pradžioje kartu su broliu Tomu jie parašė projektą verslo kūrimui kaimo vietovėse. „Tada įsigijome lentpjūvės, pastatų šildymo įrangas. Dar keletą darbui svarbių įrankių. Galvojome, kad važiuosime per Lietuvą, keisim rąstus ir sutvarkysime senas sodybas, taip gyvensime laimingai. Bet dabar mūsų veikla stipriai išsiplėtė“, – pasakojo M. Dimšlys.

Mindaugas neslepia, kad jį traukia nauji iššūkiai, kurie leidžia augti. Vienas planuojamų darbų – Kaltinėnų sinagogos restauracija. „Šį pastatą sunumeruosime, išrinksime, išardysime ir parsivešime į dirbtuves. Tada restauruosime, pakeisime supuvusius rąstus, perrinksime. Po to sinagoga bus išvežta į Lietuvos etnografijos muziejų Rumšiškėse“.

Tokie dideli projektai turi ir kitą tikslą, juos atliekant vykdomi mokymai: „Jei viskas pasiseks, tai restauruojant sinagogą bus vykdomi mokymai. Juose mokomi meistrai, jie seks visą procesą. Būtų rodoma, kaip prieš ardymą pastatą sutvirtinti, kaip jį išardyti. Supažindintume su dalių numeravimu, pervežimu. Po to turėtų sekti visas ciklas dirbtuvėse, kaip jį restauruoti ir perstatyti“, – planais dalinosi Mindaugas.

Panašių projektų jau yra atlikęs ir ankščiau. Iš Švenčionių rajono perkėlė svirną į muziejų. Viskas vyko bendradarbiaujant kartu su muziejumi, mokymų formatu.

Mindaugas atskleidžia, kad visi šio darbo etapai reikalauja nuolat sukti galvą ir ieškoti išeičių ir sprendimų, kaip geriausiai tai atlikti. Šiemet jis kartu su savo komanda pagamino dvyliką aviariumų meldinei nendrinukei. Su šiuo prašymu į jį kreipėsi Žymantas Morkvėnas.

Savo Facebook paskyroje Mindaugas Dimšlys dalinosi ir pasakojo: „Meldinė nendrinukė – rečiausias Europoje ir smarkiai nykstantis žvirbliukas. Aviariumas – narvas, stovintis pelkėje, kuriame to žvirblio jaunikliai išmoksta patys susimedžioti maisto, o išmokę paleidžiami į laisvę“.

„Čia visi tie patys principai, tik priemonės skyrėsi. Suderinome projektą, brėžinius ir padarėme. Galbūt kiek sudėtingiau buvo per lietų pelkėse įsibridus aviariumus sustatyti. Ir tai buvo projektas, kur griežtai nebuvo galima vėluoti“, – apie neįprastą projektą pasakojo Mindaugas Dimšlys.

Paklaustas, ar dažnai imasi tokių įdomių, išskirtinių ir daug iššūkių reikalaujančių projektų, Mindaugas atsako: „Kada projektai tampai įprastais – man nebeįdomu“.

Pasidomėjus labiausiai patikusiu atliktu darbu, vyras neslepia: „Visi projektai reikalauja daug darbo. Jie kaip vaikai, kai užaugini, tada džiaugiesi jais. Negali būti savo darbu patenkintas. Visada galima padaryti geriau“.

Dažnai jis vyksta į mokymus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. „Tobulėti nuolat reikia“, – teigė restauratorius. Jis daug metų važinėjo į mokymus Rumšiškių etnografijos muziejuje. O dabar atėjo laikas, kai pats veda mokymus.

Jis atskleidžia, kad ir specifinės žinios čia reikalingos. Turi išmanyti statinių struktūras. Restauruojami baldai, pastatų dalys nuo pat devyniolikto amžiaus: „Čia nėra vinių, varžtų, viskam yra specialios jungtys. Tai yra juodas darbas. Tau turi patikti tai, ką darai, talento jokio nereikia. Jei nori, tada padarai, o jei nenori – joks talentas nepadės“, – teigė Mindaugas.

Jis ir UAB „Uoksa“ darbuotojai dirba įvairiuose objektuose: „Įmonės darbininkai dirbo ant Kelmės bažnyčios stogo. Restauruojame pastatus, pakeliame namus, keičiame jų supuvusius rąstus. Dirbtuvėse restauruojamos įvairios gyvenamųjų pastatų dalys: durys, langai. Taip pat muziejų ir kitų objektų dalys. Mūsų darbai: Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos parketas, Kelmės dvaro laiptinės dalys, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos durys. Atliekame įvairius asmeninius užsakymus – restauruojamos kėdės, gaminami nauji langai pagal senąją technologiją: viengubais stiklais, kituoti, čia naudotas sėmenų aliejus su kreida be jokių silikonų“.

Kartu su kolegomis jie vyksta į objektus, ten patys išima dalis ir viską apžiūri, nes kitaip būtų daug nesusipratimų. „Pavyzdžiui, langas – kreivas, o kreivas dėl to, kad namo veranda kreiva. Jei žmogus jį atvežtų išėmęs pats, mes jį išlygintume, tada jis į seną pastatą nebetiktų“, – pasakoja M. Dimšlys. Dėl to restauruojamus objektus rašosi į sąsiuvinius, pasižymi matmenis, daro brėžinius, prideda nuotraukas.

„Visą gyvenimą, kai kažkur užspaudžia į kampą ir pradeda nesisekti, atsiranda kas pakelia motyvaciją. Pavyzdžiui, studijuojant magistrantūroje apėmė mintys, kad tai nesąmonė, kilo noras mesti mokslus. Tuomet sulaukiau skambučio iš vieno bičiulio, kuris pasiūlė dalyvauti pasaulinėse medžio dienose Amerikoje ir ten atstovauti Lietuvą kaip jaunajam baldų gamintojui. Sakau, na gerai. Kai grįžau, viskas jau atrodė kitomis akimis, vėl atsirado įkvėpimas“, – dalinosi Mindaugas Dimšlys.

Pasidomėjus, ar pro šalį važiuodamas atkreipia dėmesį į senus, jau renovuotus pastatus, atsako: „Tai yra profesinė liga. Matai, kaip padaryta, galvoji, kaip galėtum tu padaryti. Arba matai, kad gerai padaryta ir supranti, kad galėtum dar geriau“.