BIČIULIS

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

… Brėkšmą rudens vidudienį iš Žalpiuose stabtelėjusio geltonojo autobusėlio pabiro būrys mokinukų. Kol jie išsklido į visas puses,- suspėjome suskaičiuoti daugiau dešimties.

… 2011-ųjų gegužę sausakimšoje Žalpių kaimo bendruomenės salėje iškilmingai pažymimas miestelio įkūrimo 450-metis. Koncertinę programą scenoje vienas po kito papildo jaunųjų žalpiškių pasirodymai. „Štai, pasirodo, kiek Žalpiuose yra vaikų, o mokykla uždaryta“,- nusistebi šalia sėdėjęs Seimo narys Kęstutis Masiulis.

2013-11-26

Į septynmetę peraugančios Žalpių mokyklos mokiniai ir mokytojai 1950 metų pavasarį. Paskutinėje eilėje stovi (iš kairės) Alfonsas Aleksiejus, Aldona Beinoriutė, direktorė Elena Gedminaitė ir Rita Gaidamavičiutė. Po poros metų išleista pirmoji septintokų laida.

Šie du vaizdeliai nesunkiai leidžia suvokti, kad Žalpiuose neveikia jokia mokykla. Ji savo garbingą istoriją baigė 2007-ųjų kovą, kai joje besimokė 13 vaikų. Sprendimas uždaryti pradinę su tiek mokinių tada atrodė lyg ir logiškas, tačiau iki šiol kelia nemažai abejonių, ypač prisimenant tas atkaklias mūsų tėvų ir senelių pastangas po niūrių, lietuvišką žodį ir raštą draudusio Rusijos carizmo viešpatavimo metų bažnytkaimyje turėti bent kokį, bent kuklų šviesos žiburėlį. „Jau 1914 m. pavasarį šviesesnio jaunimo pastangomis prasidėjo mokyklos steigimo idėja,- straipsnyje „Mokyklos statymo vargai“ 1919 m. lapkričio 8-ąją „Lietuvos ūkininke“ rašys vienas šios idėjos iniciatorių, Žalpių šviesuolis, būsimasis Steigiamojo Seimo narys Kazimieras Ralys-Vargovaikis. – Ir tik praeitą rudenį ji pradėta įgyvendinti. Laimę lėmė susikūrusi Lietuva“ (turima galvoje 1918 m. vasario 16-ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybė – B. K.). Toliau K. Ralys rašo: „Buvo gauta ir gyventojų lėšomis suvežta 300 rąstų sienojams, kita statybinė medžiaga, surinkta ir gauta iš valdžios statybos reikalams 20000 markių. Pasamdytas dailidė ir iki 1919 m. rugsėjo 1 d. pastatytos mokyklos namo sienos. Namas išstatytas dailus: 10 sieksnių ilgio ir 5 sieksnių pločio. Apačioje – dvi salės (klasės) ir 2 butai mokytojams, viršuje – didelė salė liaudies namams, kur bus įtaisyta scena vaidinimams, knygoms – skaitykla“. Štai kokias gražias, toli siekiančias viltis puoselėjo mokyklos iniciatoriai, tam jie rinko aukas ir tuometinėje spaudoje viešai guodėsi, jog mokyklos statybos „išsigando kai kurie tamsuoliai“, jog Viduklės ir Liolių valsčių komitetų pirmininkai „nusistatę prieš Žalpių mokyklą, o lioliškis tyčia paskelbė taisąs mokyklą Kerkasiuose“, jog „neįrengtas namas tebestovi dėl lėšų stokos“ ir t.t. Bet entuziazmas ir atkaklumas nugalėjo – 1920 metų rudenį Žalpių pradžios mokykla atvėrė duris. Joje iš pradžių dirbo viena mokytoja, o vėliau, pagausėjus vaikų tiek, kad jie buvo priversti po tris sėdėti viename suole,- plušo po du mokytojus: Jonas ir Pulcherija Žiūraičiai, Ona ir Vincas Sipariai (žinomo artisto Juozo Sipario brolis), Olimpija Lankutytė, Petronelė Laugalytė, Jonas Matelis… Mokykla išsilaikė per visas okupacijas, išaugo iki pagrindinės. 1979-1981 m. joje mokėsi beveik po 180 mokinių. Ir štai septinti metai, kai Žalpiuose neaidi pamokų skambutis, nors tebestovi 10 sieksnių ilgio bei 5 sieksnių pločio medinis namas ir dviaukštis mūrinis priestatas, nors mokyklos 80-mečio proga iškilęs ąžuolinis stogastulpis Maironio žodžiais kviečia: „Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu!“ Tiesa, buvę mokyklos pastatai dabar glaudžia muziejų, biblioteką, medicinos punktą, bet pakanka ir tuštumos. Tokių ar panašių vaizdų, uždarius mokyklas, dabar gali prisižiūrėti Pašilėnuose, Stulgiuose, Šalteniuose, Pašilėje, Gailiuose…

Ar pradinei nepakaktų dvidešimties mokinių?

Uždarinėti, reorganizuoti mokyklas verčia demografinė situacija: Lietuvoje dabar gimsta dvigubai mažiau kūdikių, negu jų ateidavo į pasaulį, vos atkūrus nepriklausomybę. Prieinama riba, kai valstybei mokykla tampa tiesiog ekonomiškai nepakeliama našta, o likusių mokinukų kaip oro laukia artimiausia vidurinė arba gimnazija. Ir iš Žalpių bei gretimų kaimų, Žalpių bendruomenės duomenimis, dabar į Pakražančio vidurinę kasryt išvažiuoja 38 pirmųjų-dešimtųjų klasių mokinių, iš jų aštuoniolika – pradinukų ir du – priešmokyklinukai. Argi tai ne pretekstas Žalpiuose vėl atkurti pradinę? Prisimenu, pokario metais ne ką didesnės buvo Lendrikių, Bagamolų, Kairiškės, Būdų pradinės mokyklos, kurių auklėtiniai papildydavo Žalpių septynmetę. Tegul ir nuostolinga, tegul ir ne visus respublikinius standartus atitinkanti pradinė, man rodos, neturėtų išnykti iš bažnytkaimių ar stambesnių gyvenviečių, o jų naikinimą, matyt, pirmiausia reikėtų vertinti socialiniu požiūriu. Kai užgęsta šis šviesos žiburėlis,- miestelis ar gyvenvietė dar labiau apmiršta: netenkama vieno iš inteligentų – mokytojo, nebėra kam tėvelių ar senelių pasveikinti bažnyčioje per didžiąsias Kalėdų ar Velykų šventes, negirdėti vaikučių klegesio… O ir patys vaikai (įsivaizduokim priešmokyklinuką ar pirmokėlį, antrokėlį) priversti vos ne vidurnaktį ropštis iš lovyčių, kad – gink, Dieve! – nepramiegotų autobuso. Per 8 ar 10 kilometrų nutolę nuo namų, jie prireikus nei mamos staiga prišauks, nei po pamokų krepšinį pažais ar dainelę parepetuos: griežtu grafiku kursuojantis autobusas pavėluojančių nelaukia. Ne veltui šiemet Amžinybėn išėjęs, iš kaimyninio Raseinių rajono kilęs žinomas poetas Marcelijus Martinaitis (1936-2013) Žemaitės literatūrine premija įvertintoje knygoje „Mes gyvenome“ rašo: „… Man labai gaila uždarinėjamų kaimo mokyklėlių, kuriose atseit susirenka per mažai mokinių. O mūsų klasėje net ir dešimties nebuvo. Bet tada atsirado toks nenusakomas ryšys tarp mokytojų ir mokinių, koks šiandien vargiai įmanomas, įsigalint industriniam mokymui bei ugdymui didžiuliuose mokyklų „kolchozuose“.

Sunku tikėtis, kad Žalpiuose, Gailiuose, Pašilėje ar Stulgiuose staiga ims ir atsikurs pradinės mokyklos, bet valdžia turi nemažai vargo, kaip panaudoti likusias tuščias patalpas. Vadinamieji daugiafunkciai centrai sunkiai prigyja; kiek beskelbta aukcionų,- niekas neperka ir tuštintelių klasių Pašilėnuose ar Burbaičiuose… Matyt, netraukia nebylūs mokyklų langai, už kurių dar taip neseniai švietė vaikystės šypsenos, klegėjo jaunatviškas juokas. Nutraukti šį džiaugsmą konkrečioje vietovėje reikėtų ypač atsargiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA