BIČIULIS

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

Redaktoriai ir jų akcentai

1959-ųjų rugsėjį nedidelę, vos 4 kūrybinių darbuotojų Kelmės rajono laikraščio redakciją paliko redaktorius Alfonsas Šveikauskas ir literatūrinis darbuotojas Vladas Sidaras – jie išvažiavo mokytis į Vilnių. Redaktoriumi paskirtas Petras Sargautas iš Anykščių kartu su laikraščio atsakinguoju sekretoriumi Vytautu Pikturna ieškoti naujo literatūrinio darbuotojo atvažiavo į Žalpius, kuriuose po nesėkmingų stojamųjų egzaminų į Vilniaus universitetą jau buvau įsidarbinęs kolūkio sąskaitininku, o laikraščiui anksčiau rašinėjau ir eilėraštukų, ir žinučių. „Atlyginimas – 880 rublių (po 1961 m. pinigų reformos liko 88 rubliai, iš kurių atskaitydavo pajamų ir viengungio mokesčius – B. K.),- pasiūlė P. Sargautas. – Susirasi kambarėlį Kelmėje, pamėginsi pagyventi iš rašymo. Priimsim su vieno mėnesio bandomuoju laikotarpiu“. Taip moterišku sesers dviračiu duobėtu, dulkėtu vieškeliu iš gimtųjų Žalpių atmyniau į pirmąją darbo dieną Kelmėje. Ir kas galėjo tada pagalvoti, kad redakcijoje užsibūsiu visus darbingo gyvenimo metus, kad dirbsiu su penkiais redaktoriais iš aštuonių, nors teks pažinti ir tris ankstesnius. Prisimenu, tą patį rudenį, grįžęs trumpam iš studijų Vilniuje, nešinas ant rankų poros metukų sūnelį Vytuką, redakcijon užsuko buvęs redaktorius Liudvikas Šiškauskas. Tas jo Vytukas – dabar žinomas dainininkas Vytautas Šiškauskas.

Iš viso mūsų laikraščio redakcijoje per 65 metus dirbo arba tebedirba daugiau kaip 130 žurnalistų, korektorių, buhalterių, mašininkių, kompiuterininkių, vairuotojų, valytojų, kūrikų. Šiemet jau išleistas 8000-asis laikraščio numeris. O tais 1959-aisiais P. Sargautas didinti laikraščio tiražą pradėjo įdomiu metodu – negailestingai kritikuodamas mokytojus bei gydytojus, kurie iki tol buvo lyg ir neliečiami, kažkaip neįprasta būdavo viešai griauti jų autoritetą. „O kuo jie išskirtiniai?“- sakydavo redaktorius. Netrukus satyros skyrelyje „Mūsų pipiras“ karikatūra pasišaipyta iš Liolių mokyklos direktoriaus, kuris, vairuodamas „Moskvičiuką“, kelio vingyje ties Šlyžiške įvirto į pusnį. Pasirodė feljetonas apie du Kelmės gydytojus, susiviliojusius kyšiu, apie veterinarijos vaistinę. Imta į dienos šviesą vilkti žydų genocido vykdytojus – nacių talkininkus. Laikraščio tiražas per pusmetį šoktelėjo nuo 3 iki 4,5 tūkstančio, o po metų pasiekė beveik 6 tūkstančius egzempliorių.

1962 metų gegužę, įkūrus teritorines-gamybines valdybas, mūsų laikraštis gerą pusmetį aptarnavo Kelmės ir Užvenčio rajonus. Redaktoriumi iš Zarasų atkeltas Henrikas Juršys jau akcentavo kitą – įmonių ir ūkių ekonomikos temą, o ilgiausiai – 25 metus redaktoriumi išdirbęs Lietuvos nusipelnęs žurnalistas Vytautas Pikturna ir patį laikraštį „pervedė“ į rentabilumo vėžes – jo leidybai nereikėjo valstybės dotacijų ir dar sukaupdavo šiek tiek pelno. Beje, 1974 metų pradžioje pasiektas skaitomumo rekordas – laikraštis leistas 12045 egzempliorių tiražu. 1990-2000 m. redaktoriavusiam Raimundui Mikalčiui ir jau keturioliktus pastaruosius metus šiose pareigose dirbančiai Onai Jautakienei tenka dirbti laisvos spaudos rinkos sąlygomis, bet laikraštis sėkmingai išsilaiko, atlaikydamas kitų Kelmėje pradėtų leisti laikraščių konkurenciją.

Rašyti – ne malkas skaldyti

Žurnalistika – įdomus, leidžiantis neblogai pažinti gyvenimą, bet kartu ir sunkus, įtemptas darbas. Čia nenormuota darbo diena ir darbo savaitė, čia kuo kūrybiškiau turi rašyti arba redaguoti kitų kūrybą ne tik kai tau gera nuotaika, kai aplankęs kažkoks kūrybinis įkvėpimas, bet ir kasdien, kas savaitę, nes juk tuščiais puslapiais numerio neišleisi. Neveltui vienas buvęs redaktorius vaizdžiai kartodavo: „Laikraštis – tai keptuvė: svarbu nepritrūkti jai tešlos“. Ir kartais net labai norintys krimsti rupią žurnalisto duoną tos įtampos neišlaikydavo arba jų kūrybinė gyslelė užgesdavo, dar nė nepradėjusi gerai rusenti.

Prisimenu, atėjo dirbti į redakciją vidurinę mokyklą baigęs, pasiryžęs kalnus nuversti jaunas vaikinas V. J. iš Pakražančio ir iš karto pasisiūlė parengti informacijų rinkinėlį, kaip Pakražančio kolūkis ruošiasi pavasario sėjai (tada buvo aktualios ir tokios temos). Du kartus važiavo į sandėlį, kuriame buvo laikoma javų sėkla, o grįžęs ilgai kankinosi prie tuščio popieriaus lapo, bet žinutės vis „nepagimdydavo“. Kai nuvažiavo trečią kartą – telefonu paskambino kolūkio pirmininkas ir pasiteiravo, kas nutiko jų sandėlyje, kad jį taip „atakuoja“ korespondentas. Supratęs, kad rašyti – tai ne malkas skaldyti, vaikinas išsikėlė į Vilnių, įsidarbino Finansų ministerijoje revizoriumi ir ten rado savo pašaukimą.

„Tarybinis jaunuolis turi visada gerai miegoti“

Sovietiniais laikais rajono laikraštis buvo partijos komiteto ir rajono deputatų tarybos organas, todėl aštresnius kritinius rašinius kai kas (laimei, Kelmėje tai buvo pavieniai atvejai) pageidaudavo „suderinti“. Kartą, patikrinęs viename skaitytojo laiške keliamus faktus, pabariau kolūkio pirmininką dėl jo grubaus elgesio su kolūkiečiais ir rašinį nunešiau parodyti partkomo pirmajam sekretoriui Liudui N. Perskaitęs jį, sekretorius tiesiai paklausė: „O jeigu įsižeidęs pirmininkas paliks kolūkį? Iš kur imsime kadrų? Ar eisi dirbti jo vieton?“,- ir, suglamžęs įmetė mano rašinį į šalia stalo stovėjusią šiukšlių dėžę. Tuo ir baigėsi „suderinimas“.

Viename laikraščio numeryje buvo išspausdintas mano eilėraštukas „Nerimas“, prasidedantis posmeliu: „Nesimiega. Baisiai nesimiega,/ kai naktis dudena už langų…“ Iš pat ryto telefonu paskambino partkomo sekretorius Juozas B. ir paprašė užeiti. „Kodėl tau nesimiega?,- iškart jis paklausė, vos pravėrus kabineto duris. – Kokios čia mintys kankina? Tarybinis jaunuolis turi visada gerai miegoti, būti ramus dėl savo ateities“. Bandžiau teisintis, kad tuo eilėraštuku tik mėginau įprasminti bendrą jaunystės nerimą, kad vargu ar tikslinga taip tiesmukiškai traktuoti kūrinėlį, bet sekretorius patarė daugiau tokių miglotų eilėraštukų nerašinėti. Beje, jis vėliau prikibo prie bendradarbio reportažo antraštės „Prie Dubysos pakvipo duona“, kuriame rašyta apie javapjūtės pradžią padubysiuos. Sekretoriui pasirodė, kad čia žmonės – seniai alkani, prastai gyvena ir tik „brandaus socializmo laikais“ jiems pakvipo duona.

Avansas už gražią nuotrauką, susižavėjimas gandrais ir aukščiu

1962 metais laikraščio redakcijoje buvo įsteigtas fotografo etatas, kurį per ketverius metus išbandė keturi reporteriai. Bepigu dabar – skaitmeniniu aparatu nufotografavęs kokį nors įvykį ar žmogų, nuotrauką kompiuterio ekrane iškart tiesiai montuoji į laikraščio puslapį. O tada, grįžus iš kaimo, reikėjo pirmiausia užsidangstyti kabineto langus arba lįsti į tamsią, ankštą laboratoriją ir ryškinti fotojuostą, ant popieriaus atspausti nuotraukas, jas vežti į Šiaulius, Sovetską ar Vilnių, kad ten vaizdą perkeltų ant cinkuotos skardos – pagamintų vadinamąją klišę, kuri spaustuvėje buvo montuojama į puslapį. Gal dėl to taip keitėsi ir pirmieji etatiniai fotografai.Bet vienas jų – Rimantas Ž. turėjo ir dailininko, ir muzikanto, ir poeto gabumų. Jo plunksnai priklauso šiandien, matyt, normaliai skambanti, o tada – kiek per „drąsi“, su sekso prieskoniu laikraštyje paskelbta epigrama:

Mergyte, aš ūsus turiu,

O tu – krūtinę pakilią…

Mergyt, ateik po keturių –

Užkursim meilės fakelą.

O kaip redakcijos darbuotoją jį „pražudė“ vienas keistas įprotis: iš fotografuojamo žmogaus paprašydavo penkių rublių, kad „išeitų gražesnė nuotrauka“… Vėliau skolintojai pradėjo ieškoti negrąžintų „indėlių“.

Ilgiausiai – 38 metus laikraščio fotokorespondentu arba, kaip pats save vadino, fotoiliustracijos skyriaus vedėju išdirbo Algimantas Bitvinskas, kuris tapo žinomu visoje Lietuvoje, net Vilniuje surengė personalinę meninių nuotraukų parodą. Vienu metu buvo stipriai susižavėjęs gandrais, jų įvairiose pozose ir situacijose „pripleškino“ begalę, net, radęs sužaistą gandrą, jį globojo ir vežiojosi ant motociklo įvairiems vaizdiniams siužetams kurti. Apie šią kūrybinę Algimanto silpnybę rašytojas ir žurnalistas Stasys Kašauskas parašė apsakymą „Žmogus ir gandrai“. Algimantą visąlaik traukė aukštis, noras per fotoaparato objektyvą pažvelgti į žemę iš viršaus, todėl jis yra išlaipiojęs rajono vandentiekio bokštus, aukščiausius kaminus, o kartą Tytuvėnuose, per pietų pertrauką užsikorė į tuščią statybų krano kabiną, nejučiom užkabino kažkokią svirtį ir kranas pradėjo dirbti, judėti… Sustabdė jį tik po pietų sugrįžęs kranininkas.

Beje, fotografija yra padėjusi redakcijai išsisukti nuo sovietinės cenzūros, kurią vykdė vadinamasis Glavlitas. Jis be kita ko draudė skelbti laikraštyje panoramines nuotraukas, kad „imperialistų žvalgyba“ neiššifruotų mūsų miestų gatvių išsidėstymo. Kaip tik naujametinio laikraščio numeryje skelbėme iš balkono nufotografuotą centrinę Kelmės sankryžą. Tyčia ar netyčia spaustuvės mašinistė, klijuodama klišę, ją apvertė, ir sankryžos nuotrauka išėjo „aukštyn kojom“. Glavlitas susidomėjo, bet taip ir nesusigaudė, kur čia šuo pakastas.

Kaip arklas tapo arkliu…

Patyrę žurnalistai juokaudavo, kad be korektūros klaidų būtų neįdomus bet koks laikraštis ar žurnalas, nes jų nepavykdavo išvengti net solidžiausiems respublikiniams leidiniams. Dėl jų kartais „pakvipdavo paraku“. Rašytojas Vytautas Petkevičius yra pasakojęs, kad vienas respublikinis dienraštis, 70-mečio proga sveikindamas sovietų diktatorių ir tironą J. Staliną, pirmajame puslapyje riebiu šriftu, visai to nenorėdamas, užrašė: „Ilgų ligų metų draugui Stalinui!“ (vietoj pasikartojančio žodžio „ilgų“ išėjo „ligų“), o po to naktį žurnalistai vijosi į visas Lietuvos puses riedančius pašto traukinius, kad tas laikraščio numeris nepasiektų skaitytojų. Ir mūsų laikraštyje yra pasitaikę, kai „vyras“ virto „vynu“, kai vietoj žodžių „pakalkinti dirvas“ išėjo „pakakinti dirvas“ ir kt. Ypač nemaloni klaida prasprūdo straipsnio „Perkalkime kalavijus į arklus“ antraštėje, kai „arklus“ pakeitė žodis „arklius“. Tą pastebėjome rytą, veždami į paštą naujai išleisto laikraščio numerio tiražą. Kad vis dėlto laikraštį skaitytojai gautų laiku, supuolę visi, susiradome spaustuvėje po didelę panašaus šrifto raidę „u“ ir, ją pavilgydami dažais, taisėme antraštę, pridengdami raides „iu“. Pavyko.

* * *

Čia pateikti epizodai – dažniausiai iš sovietinio laikotarpio, nes būtent tada teko ilgiausiai dirbti. Bet tai buvo jaunystė, kuri, pasak poeto J. Strielkūno, kartais „ir negraži buvo graži“. Atkurta Lietuvos nepriklausomybė iš esmės pakeitė laikraščio veidą ir temas, išlaisvino mintį. Bet laisva spaudos rinka kelia ir savų problemų, kurias jau, matyt, geriau perpratę jaunesni kolegos.

 

Mūsų laikraščio redaktoriai

 1. Stasys Trakimas 1948-1955 m.

2. Liudvikas Šiškauskas 1955-1957 m.

3. Alfonsas Šveikauskas 1957-1959 m.

4. Petras Sargautas 1959-1962 m.

5. Henrikas Juršys 1962-1965 m.

6. Vytautas Pikturna 1965-1990 m.

7. Raimundas Mikalčius 1990-2000 m.

8. Ona Jautakienė nuo 2000 m.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
UAB ROSEBA