Pirmoji knyga – lyg pirmoji meilė…

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

1957 metais tuometinė valstybinė Grožinės literatūros leidykla išleido pirmąjį prozininko Vytauto Rimkevičiaus romaną „Studentai“, kuriame atvirai, tiesiai buvo parodytas studentiškas gyvenimas, meilė, konfliktai ir nusivylimai. Rašytoją greit užsipuolė kritika, jog jis neva pasidavęs miesčioniškoms nuotaikoms, neparodęs komjaunimo vaidmens auklėjant akademinį jaunimą. Romanu susidomėjome ir mes, būrelis Pakražančio vidurinės mokyklos moksleivių, todėl, sukrapštę iš tėvelių už turguje parduotus kiaušinius ar sviestą gautus rublius bei kapeikas, dviračiais atmynėme į Kelmę pirkti „Studentų“. Knygynas tuo metu buvo įsikūręs priešais dabartinį prekybos centrą „Tau“, o jame dirbusi jauna, juodbruva pardavėja Petravičiutė šiek tiek nustebo, kad iš karto perkame net dešimt knygų. „Paprašė parvežti bendrabučio draugai“,- paaiškinome ir, prisirišę prie dviračių bagažinių po dvi -tris knygas, paršvilpėme į Pakražantį. Išsidalinę pirkinį, vakarais bendrabutyje, sukišę nosis prie dešimto numerio žibalinės lempos, godžiai rijome akimis puslapis po puslapio. Romanas tikrai patiko ir sujaudino. Dabar, sekso reklamos laikais, kai televizorių ekranai ar spalvotų žurnalų viršeliai mirga pusnuogių merginų atvaizdais, tai nieko nestebintų, o tada, 1957-aisiais jaunas širdis be kita ko virpino kad ir tokia V. Rimkevičiaus „Studentų“ ištrauka, kurioje subtiliai pavaizduotas studentų Stasės ir Jono pasimylėjimo Vingio parke epizodas:

„Ji gulėjo ant žemės apnuoginta krūtine ir nesidrovėjo savo nuogumo. Danguje nematė nei pušų viršūnių, nei žvaigždžių. Žemėje tebuvo ji ir Jonas. Jos Jonas.

Atmestoje rankoje Stasė gniaužė žemės gumulėlį, per jį susijungdama su pačia žeme, su pašėlusia nesuvaldoma žemės aistra gimdyti. Tokia mūsų žemės prigimtis. O jie buvo jos vaikai“.

Romanas ir šiaip žavėjo nerūpestingos jaunystės nuotaikom, ėjo iš rankų į rankas, nes juk ne vienas iš mūsų, baigę mokyklą, irgi svajojome tapti studentais. Jis tapo vienu iš mėgstamiausių mano kartos grožinės literatūros kūrinių.

Dar kartą iš lentynos šią gelsvais viršeliais knygą išsitraukiau 1984-ųjų rugsėjį, kai per Lietuvos radiją išgirdau, jog Jurbarko rajone, rašytojo P. Cvirkos gimtuosiuose Klangiuose rengiamas lietuviškos novelės vakaras ir jame V. Rimkevičiui bus įteikiama P. Cvirkos literatūrinė premija. Skubiai su šeima išsiruošėme į Klangius. Po visų iškilmių, su tais, prieš 27 metus išleistais „Studentais“ rankoje nedrąsiai priėjau prie rašytojo ir paprašiau jo autografo. Kad jūs būtumėte matę, kaip džiugiai iš po akinių stiklų suspindo rašytojo akys, kaip kažkokia nenusakoma jaunystės šviesa nušvito jo veidas! Nieko daugiau nesiteiraudamas, jis, priklaupęs čia pat ant Klangių sodybos kiemo žolės, susijaudinęs užrašė: „Draugui Broniui – dėkui, kad išsaugojote mano mylimiausią knygą. Vyt. Rimkevičius. 1984 09 29“.

Turbūt neveltui sakoma, kad dažnam rašytojui pirmoji knyga, kaip ir apskritai žmogui – pirmoji meilė, išlieka brangiausia.