Kunigo posmai išgąsdino valdžią

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

1980 metų gegužės pradžioje Tytuvėnų miesto bibliotekininkė Alfonsė Mačiulevičienė į rajono laikraščio redakciją atnešė savo meniška ranka apipavidalintą, gražia kaligrafiška rašysena išrašytą kvietimą Tytuvėnų kultūros namuose susitikti su poetu ir prozininku Jonu Mačiukevičiumi. Jis buvo pažadėjęs parecenzuoti rajono literatų kūrybą, kurios pluoštas jau anksčiau jam buvo išsiųstas.

Saulėtą gegužės 17-osios popietę į kultūros namų fojė atėjo būrelis tytuvėniškių, suvažiavo rajono literatai, kurie, svečiui pakalbėjus, skaitė savo eilėraščius ir prozos kūrinėlius. Fojė sėdėjo, visų įdėmiai klausėsi ir Tytuvėnų parapijos klebonas kun. Ričardas Mikutavičius, kurį daugelis pažinojo ne tik prie altoriaus. Labai puošnus, unikalios architektūros Tytuvėnų bernardinų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis sovietiniais metais buvo paskelbtas sąjunginės reikšmės architektūros paminklu, todėl čia netrūko turistų ne tik iš Lietuvos. Pamatęs ar bažnyčios vidų, ar šventoriaus freskas, ar Kristaus laiptų koplyčią apžiūrinėjančius svečius, čia dažnai besisukinėjantis, lengvai su visais bendrą kalbą randantis kun. R. Mikutavičius nesivaržydavo prie jų prieiti ir plačiau viską paaiškinti. Šįkart jis, kultūros namuose baigiantis literatūrinei popietei, irgi paprašė žodžio.

– Aš taip pat šį bei tą rašinėju, bet neturiu kur išsisakyti,- kukliai paaiškino klebonas. – Jūsų kūrybą gali spausdinti rajono ir respublikinė spauda, o aš tokios galimybės neturiu,- tokiais paprastais žodžiais savo nuoskaudas dėl sovietų valdžios nuožmiai persekiotos bažnyčios ir jos tarnų išdėstė kun. R. Mikutavičius ir paskaitė tris savo eilėraščius – apie Lietuvos valstybės susidarymą, apie Maironį ir apie „vengrus“, čia pat paaiškinęs, kad jais buvo vadinami po Lietuvos kaimą vaikščioję ir vaistus pardavinėję prekeiviai. Tada dar mažai kas nutuokė, kad bendrauja su giliai savo talentą priverstu slėpti poetu, kuris Atgimimo metais prabilo eilėraščių rinkiniu „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“, o vėliau – „Poterių upe“, Šviesos spalvomis“, „Žaizdos metafizika“.

Po renginio, pakviestas bendros arbatėlės, klebonas kukliai atsisakė, tarsi jausdamas, kad jis ir pats varžysis tokiame margame būrelyje, ir kitus savotiškai varžys.

Pirmadienio rytą, atėjus į darbą, iš „baltųjų“ ir „rausvųjų“ rūmų pasipylė telefono skambučiai, besidomintys, kas ten atsitiko Tytuvėnuose, kodėl klebonas su rajono literatais skaitė savo kūrybą ir pan. Nepelnytų priekaištų susilaukė ir viena iš popietės organizatorių, tikrai nuoširdžiai dirbusi Tytuvėnų bibliotekos vedėja Irena Gudauskienė, o iš Vilniaus paskambinęs rašytojas J. Mačiukevičius irgi guodėsi, kad jį „tampė“ dėl to, kodėl jis į susitikimą su skaitytojais Tytuvėnuose pakvietęs kleboną… Visa ši, šiandien juokingai skambanti istorijėlė rodo, kaip iki liguistumo nuo laisvesnės minties, nuo ryšio su bažnyčia buvo „saugoma“ visuomenė, kaip buvo persekiojamos sielovados bitės.

Kun. R. Mikutavičius buvo tikrai tolerantiška asmenybė. Teko būti liudininku, kaip jis, aprodydamas Tytuvėnų bažnyčią iš Maskvos atvykusiems sovietinės armijos veteranams, padėkojo jiems, jog 1944 m. vasarą, artėjant frontui prie Dubysos, joks artilerijos sviedinys ar iš lėktuvo išmesta bomba nepalietė Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio, nors kunigo nuomone, nuo tokios nelaimės Dievo namus, matyt, pirmiausia apsaugojo pats Dievas.

… Paskutinį kartą su kun. R. Mikutavičiumi susitikome 1995 metų spalio 25-ąją, kai jis, dirbdamas Kauno šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonu, su šios bažnyčios choru buvo atvažiavęs į susitikimą Kelmės kultūros centre. Jis maloniai šypsojosi visiems ir dalino autografus savo poezijos knygų mylėtojams, o ypač maloniai, tiesiog vardais ir pavardėm bendravo su tytuvėniškiais, kurių žemę pavadino antraisiais namais. Ir kas galėjo tada pagalvoti, kad po trijų metų niekšiška žudiko ranka nutrauks šio žymaus kunigo ir poeto, teologijos mokslų daktaro, meno kūrinių kolekcionieriaus gyvybės siūlą.