Eilėraščiais pasakojusi gyvenimą. Taip popietėje bibliotekoje apibūdinta Kelmės krašto poetė. R. Biržinytė, kuriai šį sausį būtų sukakę 65-eri

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Talentinga poetė. Mažo miestelio didelė siela. Stiprios, gilios sielos asmenybė. Bibliotekos širdis… Tokie ir panašūs epitetai praėjusio antradienio pavakarę Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje surengtoje popietėje buvo skirti anksti Amžinybėn išėjusiai keturių eilėraščių rinkinių autorei Reginai Biržinytei (1949-1996), minint jos gimimo 65-ąsias metines.

                      Kas primena jos vardą…

Popietėje, kurią graudžia daina S. Nėries žodžiais „Vai, kas kartos tau mano vardą…“ pradėjo Kelmės kultūros centro muzikavimo grupė „Intriga“, o ją vedė kelmiškė mokytoja Dalia Griškevičienė ir tytuvėniškis verslininkas, literatas, rajono tarybos narys Vytautas Šimkūnas, skambėjo R. Biržinytės eilės, gyvi prisiminimai apie ją kaip kūrėją ir kaip žmogų, buvo prisiminta jos biografija. Gimusi Anyksčiuose, ji vos trejų metukų kartu su tėvais ir broliu atsikėlė į Kelmę, čia baigė vidurinę mokyklą, mokytojavo Pavėžupyje, Kupriškiuose, Lyduvėnuose, neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus universitetą, o dvidešimt paskutinių gyvenimo metų išdirbo Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Jau mokyklos suole pradėjo reikštis kaip kūrėja, o 1966 metais mūsų laikraštis išspausdino pirmąjį jos eilėraštį. Vėliau R. Biržinytės kūrybą skelbė respublikinė spauda. 1978 m., išvertusi į lietuvių kalbą poeto K. Balmonto eilėraštį „Miškų karalaitei Lietuvai“, kelmiškė tapo savaitraščio „Literatūra ir menas“ vieno eilėraščio vertimo konkurso nugalėtoja. Vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990-ųjų pabaigoje iš Kelmės rajono kilusio rašytojo Juozo Marcinkaus leidykla „Eldija“ išleido pirmąjį R. Biržinytės eilėraščių rinkinį „Takas į vienkiemį“. 1993 m. pasirodė jos poezijos knyga „Tenai, už Kražantės“, 1996 m. – „Sutemų slėniai“, o 2006 m. – pomirtinis rinkinys „Taip lengva“.

         Darbo ir gamtos mylėtoja, nepailstanti turistė ir laisvo žodžio poetė

Popietėje kalbėjusieji prisiminė R. Biržinytę kaip jautrią, trapią, uždaroko charakterio, be galo darbščią, ypač mėgusią pirmapradę gamtą ir pirmiausia – upes ir ežerus moterį, nepailstančią turistę, taiklaus pastebėjimo meistrę.

– Išbraidėme mudvi Kražantės pakrantes, tik nesuspėjome iki Dubysos nukakti,- sakė kelmiškė literatė Amelija Miltenienė, beje, paskaičiusi ištrauką iš savo apybraižos apie poetę. – Regina vesdavo mane per kuo baisesnius akivarus, spiginant saulei ar pliaupiant lietui, o kartą nusivedė į pačios įsivaizduotą sodybvietę, kurioje stūksojo tik keli akmenys ir augo sena kriaušė, O kai kartą, suokiant lakštingaloms, bridome pakražančiais ieškoti vytelių žirniams paremti, Regina vaizdingai pratarė: „Prisipjausim vytelių su lakštingalom“. Jai labai patiko poilsis Nidoje, todėl neorėdama iš jos išvažiuoti,- pajuokavo: „Įsidarbinsiu čia palėpėje vaiduokle!“.

Pasak buvusios Žemaitės viešosios bibliotekos direktorės Monikos Myniotienės, R. Biržinytė kruopščiai tvarkė kraštotyros medžiagą, rengė apie rašytojus bibliografines apžvalgas, kuriomis naudojosi visos Šiaulių zonos bibliotekos, o kasdienybėje buvo „vandens paukštis“: net užklupta klastingos ligos, per pietų pertrauką prašydavo kolegių palydėti iki Kražantės, kad joje lyg antelė galėtų paplaukioti…

Kelmės senjorų bendruomenės „Artimi“ pirmininkas Jonas Stabingis prisiminė, kaip 1970 metais R. Biržinytė, kartu su kelmiškių ekskursija pabuvojusi prie Juodosios jūros, Kryme, 1971-aisiais ankštu autobusu „Paz“ vėl patraukė į kelionę, tik šįkart į Šiaurę, į Kareliją, kaip, nebodama vėsaus oro ir šalto vandens, maudėsi Baltojoje jūroje. Įvairiais aspektais, nenutylint nė paskutinių gyvenimo akimirkų, mintimis apie R. Biržinytę pasidalino poezijos kūrėjai Viktoras Gulbinas iš Kelmės, Teresė Rimulaitytė iš Tytuvėnų, taip pat kelmiškis Juozas Klimašauskas. Regina pradėjo rengti rajone poezijos pavasarėlius, kvietė į juos kaimynus, o ir pati savo posmus garsino Šiauliuose, Gargžduose, Suvalkijoje. Jos poezija, sužėrėdavusi originaliom metaforom, teigė meilę Tėvynei Lietuvai, jos grožiui, pulsavo kelionėm kad ir „ant aukštutinio gulto dvyliktajame vagone“. Ją traukė laukinė gamta, todėl dedikavo eilėraščius ir dilgėlei, ir spanguolei, ir ievai ar eglei, o kartais nusileisdavo iki labai konkrečių adresų – sudegusio Šilo Pavėžupio dvaro, naktinių Tytuvėnų, dviejų Kelmės bažnyčių ar į Kelmę iš tolimojo Afganistano cinkuotuose karstuose parvežtų sovietinių kareivėlių ir prie jų raudančių motinų… Ji norėjo būti laisva „aisčių ainė“ laisvame gintaro krašte. Šių eilučių autorius prisiminė pirmojo Reginos eilėraščių rinkinio „Takas į vienkiemį“ išleidimo aplinkybes, nes periferiferijoje gyvenusiai, kad ir tikrą poetinę klausą turėjusiai autorei be pažinčių sostinėje, be kažkieno įtakingo tarpininkavimo buvo nelengva įsiveržti į viešumą.

                               Išsaugoti ir atmintį, ir visą poetės kūrybą

Kelmiškė mokytoja E. Tutinienė, sudariusi jau pomirtinį R. Biržinytės eilėraščių rinkinį, papasakojo, kad jam buvo pasirinktas 1994 metais parašyto eilėraščio „Taip lengva“ pavadinimas, nors autorė jame prisipažįsta jau žaidžianti su mirtimi. „Štai koks stiprus žmogus buvo Regina!“,- sakė mokytoja. Ji paryškino literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės mintį, kad tik eilėraštis gali pasakoti gyvenimą ir būtent poezijos posmuose geriausiai atsispindi R. Biržinytės gyvenimas. Be kita ko E. Tutinienė pranešė, kad buvusioje darbovietėje atsirado dar 17 R. Biržinytės eilėraščių bloknotų, kuriuose iškyla visai kitokia autorė, be kalbėjimosi su mirtimi. Pasak E. Tutinienės, tai didelis turtas, kurį reikia išsaugoti ir ateity išleisti atskira knyga.

Pritardamas E. Tutinienės minčiai, rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Algis Krutkevičius pastebėjo, kad, siekdamas išsaugoti atmintį apie šią talentingą poetę, neeilinę bibliotekininkę, 1996 metų lapkritį – tą patį mėnesį, kai R. Biržinytė išėjo Amžinybėn, Kultūros skyrius savo lėšomis įsteigė ir spėjo įteikti pirmąją literatūrinę jos vardo premiją, kuri  gražiai skatina visus rajono kūrėjus. Dabar jau įteikta 17 R. Biržinytės premijų, du autoriai ją pelnė pakartotinai.

… Bibliotekos skaitykloje įrengtame ekrane vis mainosi įvairius R. Biržinytės gyvenimo epizodus užfiksavusių nuotraukų skaidrės, o „Intrigos“ ansamblis, akomponuojant muzikantams, liūliuoja vėl graudų S. Nėries posmą:

       Ir vienąkart, pavasari,

       Tu vėl atjosi drąsiai.

       O mylimas pavasari,

       Manęs jau neberasi…

Taip baigėsi nejučiom pustrečios valandos užtrukusi ir, rodos, niekam neprailgusi popietė „Pokalbiai su… apie Reginą“, skirta anksti iš gyvenimo išėjusiai „mažo miestelio didelei sielai“.