Ar „Trys mylimos“ ir „Marti“ išsaugos visuotinę pagarbą Žemaitei? Garbingos viešnios – apie literatūros klasikę ir jos kūrybą
Bronislavas KLIMAŠAUSKAS
„Gražiausi išliekate jūs, savo tarmę išlaikę žemaičiai. Ir niekur kitur, man rodos, rašytoja Žemaitė nesuskamba taip tikroviškai, kaip jos gimtojoje Žemaitijoje“,- taip praėjusį trečiadienį šiai lietuvių literatūros klasikei skirtuose penktuosiuose skaitymuose Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje kalbėjo rašytoja, Žemaitės literatūrinės premijos laureatė Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Skaitymuose kaip tik buvo pagerbta 36-erius metus įvairiose Kelmės rajono vietovėse išgyvenusi, o Ušnėnuose – kaip rašytoja prabilusi Žemaitė, įvairiais aspektais nagrinėta jos kūryba. „Tikiuosi, per tokius, jau tradicija tapusius skaitymus mes atrandame kažką naujo ir literatūros klasikės asmenyje, ir jos raštuose“,- sakė bibliotekos direktorė Rita Grišienė. Kelmės mažojo teatro aktoriai parodė ištrauką iš Žemaitės komedijos „Trys mylimos“. Apie garsią rašytoją, iškilią savo epochos moterį kalbėjo irgi vien moterys.
Kuo amžininkės panašios
Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Ramunė Bleizgienė nagrinėjo Žemaitės ryšius bei panašumus su bendraamžėmis G. Petkevičaite-Bite, Lazdynų Pelėda ir Šatrijos Ragana, pažymėjo, kad kai kurie to meto skaitytojai Žemaitę įsivaizdavo kaip deivę, o visus „nuleido ant žemės“ jos kaimynas Ušnėnuose ir talento skatintojas Povilas Višinskis, atkirtęs: „Ji atrodo kaip paprasčiausia kaimo boba“. Viešnia, priminusi Žemaitės biografiją, teigė, kad tas penkias rašytojas (Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo seserys Ivanauskaitės – S. Pšibiliauskienė ir M. Lastauskienė) siejo bajoriška kilmė, o jų išsilavinimo pamatas buvo namų mokslas, jos visos gyvenimo kelyje sutiko tautiškai susipratusius vyrus. Kartais kyla abejonių, kodėl P. Višinskis, užuot pats ėmęsis grožinės kūrybos, atkakliai tempė į literatūros vieškelį Žemaitę.O gal kai ką, pasak G. Bleizgienės, ir jis pats parašė Žemaitės vardu?
Šį penketuką pradėti kurti paskatino atbudę jausmai, įsijautimas į labdarių, mokytojų, publicisčių, kovotojų už moterų teises vaidmenis. Asmeninius interesus jos mokėjo aukoti kitiems, nors pačias lydėjo komplikuotos, neįprastos gyvenimo istorijos. G. Petkevičaitė-Bitė buvo priversta kovoti su negalia, o 65 metų Žemaitė netikėtai įsimylėjo dvigubai jaunesnį G. Petkevičaitės-Bitės dvaro ūkvedį Konstantiną Petrauską, kuris vėliau tapo jos žentu. Niekam ne paslaptis Šatrijos Raganos simpatijos kunigui Kazimierui Bukantui ar S. Pšibiliauskienės depresijos priepuoliai dėl nesusiklosčiusio šeimyninio gyvenimo…
Ir ji rašė scenai, ir apie ją buvo rašomi scenos veikalai
Žemaitė parašė 7 komedijas, kurių ėmėsi ne taip lengvai. Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantės Birutės Avižinienės, kurti scenos veikalus ją vertė Rusijos caro valdžios uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, o G. Petkevičaitė-Bitė įžvelgė, kad Žemaitė turėjo teatrinio talento. XX a. pradžioje populiariausia buvo 1900 m. jos parašyta komedija „Valsčiaus sūdas“, pašiepianti valdžios atstovus dėl to, kad valsčiaus teismas žmones teisia pagal tai, kas kiek teismui sumoka. B. Avižinienė pateikė 1914 m. „Giedros“ kalendoriuje paskelbtus duomenis: 1895-1910 m. Lietuvoje iš viso vaidinta apie 130 veikalų, iš jų 50 – originalių. Populiariausias buvo R. Keturakio „Amerika pirtyje“, o antroje vietoje – Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės „Velnias spąstuose“, trečioje vietoje – Žemaitės „Trys mylimos“.
Sovietmečiu, kaip pažymėjo B. Avižinienė, pirmiausia pradėti inscenizuoti Žemaitės apsakymai „Marti“ ir „Petras Kurmelis“: pastarąjį jau 1945 m. parodė Žemaičių dramos teatras Telšiuose. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pirmasis Žemaitės komediją „Trys mylimos“ 1992 m. pastatė būtent Kelmės mažasis teatras.
Ne tik Žemaitė rašė scenos veikalus, bet ir ji pati tapo lietuvių dramaturgijos personažu. Ta tema kalbėjusi Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė Aurelija Mykolaitytė pristatė tris pjeses: Kazio Inčiūros (parašyta 1951 m.) ir Vidmantės Jasiukaitytės (1984 m., iš rankraščio pastatyta Šiaulių dramos teatre) pjeses „Žemaitė“ ir Kazio Ostrausko 2008 m. mėnraštyje „Metai“ paskelbtą „Žemaitė sutiko Šekspyrą“. Perkelti Žemaitės paveikslą į sceną K. Inčiūrą paskatino jo susitikimas su rašytoja 1921 m. rudenį, kai ji, grįžusi iš Amerikos, su G. Petkevičaite-Bite aplankė Panevėžio gimnaziją, kurioje K. Inčiūra tada mokėsi. Pradėjus repetuoti K. Inčiūros „Žemaitę“ Kauno dramos teatre, jo aktorė, Žemaitę vaidinusi Birutė Raubaitė su kolegomis 1964 m. atvažiavo į Ušnėnus, kuriuose Žemaitės gyvento namo vietoje rado dykynę, tik pasisėmė iš jos saują žemės. Po metų čia buvo atidengtas paminklinis akmuo.
Klasikė – ir gyva, ir jau primiršta…
Rašytoja V. Šoblinskaitė Aleksa, kalbėjusi tema „Žemaitė, žengianti į XXI amžių“, svarstė, kuo mes pasikeitėme per tą šimtmetį nuo klasikės pavaizduotų laikų. Juk ir šiandien tebėra gaji nuostata: daryti bloga – labai lengva, o daryti gera – labai sunku. Informacinės technologijos leidžia labai lengvai platinti blogį.
Viešnia džiaugėsi, kad Žemaitės kūryba dar nėra išmesta iš ugdymo proceso: mokyklose nagrinėjami „Magdelė“, „Marti“ ir „Petras Kurmelis“. Tai gaivina viltį, kad neauginami beraščiai, kurie teigtų, jog „Petrą Kurmelį“ parašė… Petras Cvirka. Bet kai pati rašytoja Veliuonoje pabandė apklausti 30 jaunuolių, kokius lietuvių literatūros klasikus jie žino, tai išgirdo K. Donelaitį, Maironį, P.Cvirką, S. Nėrį, dar – S. Parulskį ir J. Erlicką, o Žemaitės – ne. Gaila, kad nėra naujų kino, televizijos pastatymų Žemaitės kūrybos motyvais. O juk Žemaitė, pasak V. Šoblinskaitės Aleksos, bene pirmoji lietuvių literatūroje parodė tokį gražų aplinkos pajautimą, mokėjo žadinti tautą, kvietė ją neišsiskirstyti, būti apsiskaičiusia. Ji nuoširdžiai darbavosi ne tik savo gyvenamajam metui, bet ir mums. Žemaitės laikais negalėjo būti nė kalbos apie abortų legalizavimą ar eutanaziją… Bet, viešnios nuomone, tikėkime, kad tamsa būna tamsiausia prieš aušrą…