BIČIULIS

Ona JAUTAKIENĖ

„Gairių“ leidykla išleido 720 psl. didelio formato knygą – Vaclovo Paulausko visą gyvenimą kolekcionuotos pasaulio poezijos antologiją „Su poezija per pasaulį“.

Ilgametis mūsų laikraščio darbuotojas, žurnalistas, vėliau dirbęs Vilniuje (paskutinė darbovietė iki staigios mirties 2014 m. pavasarį – „Gairių“ žurnalo redakcija ir to paties pavadinimo leidykla), knygos pratarmėje rašo: „Visi mano vertimai atsirado iš meilės poezijai… Ko nerasdavau periodikoje nei knygose, imdavausi pats versti nors keletą eilučių… Visuotinio deficito laikais trūko ne tik dešrų ir kilimų ar televizorių. Trūko ir platesnio lango į pasaulio poezijos platumas. Buvo daug racionalizatorių ir išradėjų: vieni konstravo savadarbius automobilius, kiti – traktorius, o aš buvau užsimojęs savo malonumui pasidaryti pasaulio poezijos antologiją… Kas kolekcionavo pašto ženklus, kas degtukų dėžutes, o aš – eilėraščius… Dabar nutariau dalį tos kolekcijos parodyti ir savo artimiesiems.“.

Deja, autorius savo knygos jau nebepamatė… Dailininkės Aušros Čapskytės apipavidalinta V. Paulausko sudaryta pasaulio poezijos antologija išleista jau po autoriaus mirties „Gairių“ leidyklos bei sūnų Antano ir Eduardo lėšomis bei rūpesčiu.

Didžiulė antologija sudaryta iš V. Paulausko ir žinomų vertėjų išverstų Europos, Amerikos, Afrikos, Azijos, Australijos žemynų poetų eilėraščių – nuo Homero iki šių dienų autorių kūrybos. Ji papildyta išsamiomis rašytojų biografijomis ir plačiais paaiškinimais bei komentarais. Daugelis lietuviškai prabilusių autorių iš egzotiškų ir tolimų kraštų – naujiena ne tik literatūrą mėgstančiam žmogui, bet ir šios srities žinovams.

Tarsi nujausdamas staigų išėjimą, V. Paulauskas užbaigė savo viso gyvenimo darbą tokiomis eilutėmis:

„Kiekvienam savas likimas, savas vingiuotas gyvenimo kelias – kam ilgesnis, kam – trumpesnis, tačiau visiems ateina laikas ištarti paskutinį sudie. Pats nieko naujo neatradau, tad pakartosiu tarpukario Lietuvoje buvusio populiaraus poeto, kuris turėjo lietuviškų šaknų, Konstantino Balmonto prieš gerą šimtmetį parašytus žodžius:

Man gaila. Žiedlapiai jau blykšta,

Man gaila, kad šviesos mažiau kur kas.

Matau, kaip upės veidrodžiu nutysta

Didžiulis liūdesys, besislepiąs ūkuos.

 

Danguj lyg ašara gailiai ištryško –

Sumirgo graudžiai vakaro žvaigždė.

Sustink ir tu lyg ašara raudojimuos. Tai viskas.

Gilių giliausiai. Amžiams. Tau sudie.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

UAB ROSEBA