Ar įamžinsime kunigaikščio Almino atminimą?
Rita ŠČIGLINSKIENĖ
Šiais metais sukako 755 metai, kada žemaičiai, vadovaujami vado Almino, pasiekė pergalę Durbės mūšyje. Atsižvelgiant į Durbės mūšio svarbą Žemaitijos, Lietuvos, Rytų Pabaltijo ir iš dalies Europos istorijai ir siekiant, kad būtų išsaugota seniausio europinio Lietuvos istorinio-etnokultūrinio regiono Žemaitijos ir Lietuvos istorinė atmintis, stiprinamas regiono identitetas ir savimonė, LR Seimas įtraukė į Atmintinų dienų sąrašą ir Durbės mūšio pergalės dieną. Užsispyrusi grupė žemaičių ir Karšuvos pilėnas Antanas Gedvilas sako, jog 2018 metais minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines, iš naujo prisiminsime ir pagerbsime reikšmingiausius mūsų valstybei įvykius bei asmenybes. Todėl inicijuojame Karšuvos kunigaikščio, Žemaičių jungtinių pajėgų vado Durbės mūšyje Almino atminimo įamžinimą, pastatant paminklą Iždonuose, Šilalės rajone, Tauragės apskrityje. Konkreti vieta paminklui – aukščiausia automagistralės vieta. Per ilgai negalėjome tinkamai pagerbti vado Almino, todėl viena iš aukščiausių ir matomiausių Lietuvos vietų yra verta, kad čia būtų pastatytas paminklas. Iš kitos pusės, ši vieta priklausė Karšuvos žemei (apima Tauragės apskritį), tiek viduramžiais, tiek ir šiais laikais apytiksliai yra geografinis Žemaitijos centras.
Šiais metais, minint Durbės mūšio 755 metines, dailininkas Artūras Slapšys paruošė pašto ženklą, „Durbės mūšiui-755”, kuriame pavaizduotas vadas Alminas. Ženklą išleido Latvijos paštas.
Artūras Slapšys tai pačiai datai paminėti sukūrė ir Almino biustą.
Istorikė Inga Baranauskienė knygoje „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“ apie Alminą rašo, jog tai buvo Žemaičių kunigaikštis, gyvenęs XIII a. viduryje, Žemaičių pasipriešinimo vokiečių ordinui vyriausiasis vadas. Vokiečių ordinas 1253 m. buvo vos per žingsnį nuo galutinės pergalės. Naudodamasis vidaus karu Lietuvoje, 1252-1253 m. jis užkariavo Žiemgalą ir Kuršą. Mindaugas tapo jo sąjungininku ir padovanojo jam Žemaitiją bei kitas pietvakarines Lietuvos žemes. Didžioji Prūsijos dalis pasidavė dar 1249 m., Semba buvo užkariauta 1255 m. pradžioje. Tačiau žemaičiai stojo į kovą. Jų vyriausiuoju vadu išrinktas Alminas 1255 m. užpuolė Kuršą, tikėdamasis savo pergalėmis priversti Mindaugą nutraukti sąjungą su ordinu. Atsakydami į išpuolį, kryžiuočiai surengė žygį į Žemaitiją, bet 1257 m. Alminas vėl puolė ir laimėjo mūšį prie Skuodo ir iš karto surengė naują žygį. Šį kartą Livonijos pajėgos pasitiko žemaičius prie Vartojos, tačiau naktį Alminui pavyko nepastebėtam pasitraukti. Jo sėkmės įkvėpti sukilo žemgaliai. Siekdamas palaužti pasipriešinimą, ordinas pastatė dvi pilis: Duobės pilį Žiemgaloje ir Georgenburgą Žemaitijoje, Karšuvos žemėje, kuri greičiausiai buvo pagrindinė Almino valda. Žemaičiams nepavyko sunaikinti šių pilių, tačiau Georgenburgą jie blokavo greta pastatydami savo tvirtovę. 1260 m. liepą jungtinės Livonijos ir Prūsijos pajėgos išžygiavo į pagalbą Georgenburgui, bet gavo žinią, kad žemaičiai vėl puola Kuršą. Kryžiuočiai pasuko prieš juos. Liepos 13 dieną kariuomenės susitiko prie Durbės. Alminas turėjo 4 tūkstančius vyrų, kryžiuočių kariuomenė buvo bent dvigubai didesnė, tačiau nemažą jos dalį sudarė pavergtų genčių vyrai. Tai pasirodė lemtinga – mūšio metu kuršiai paliko kryžiuočius, o dalis net puolė juos iš užnugario. Jų pavyzdžiu pasekė estai ir daugelis prūsų. Likę vieni kryžiuočiai buvo sutriuškinti. Durbės mūšis yra antras didžiausias ordino pralaimėjimas per visą Baltijos kryžiaus karų istoriją, nusileidžiantis tik 1410 m. Žalgiriui. Po šios žemaičių pergalės sukilo visas Kuršas. 1260 m. rugsėjo 20 d. prasidėjo ir Didysis prūsų sukilimas. Žemaičiai toliau atakavo ordiną ir 1261 m. dar laimėjo mūšį prie Lielvardės. Galop 1261 m. rudenį Alminas pasiekė savo – Mindaugas buvo priverstas nutraukti sąjungą su ordinu ir paimti žemaičius atgal į savo globą. Lietuvos teritorinis vientisumas buvo atkurtas, o karas su ordinu prasidėjo iš naujo.