Knyga apie Kelmės krašto partizanus

Bronislavas KLIMAŠAUSKAS

Iš Kelmės rajono kilęs, 1949 metais Kražių gimnaziją su pirmąja jos pokario abiturientų laida baigęs socialinių mokslų daktaras, Lietuvos laisvės kovų dalyvis Juozas Parnarauskas parašė ir neseniai išleido didelio formato, gausiai iliustruotą knygą „Partizanų kovos 1944-1953 metais Kelmės krašte“. Joje apžvelgiami svarbiausi partizanų mūšiai su čekistine kariuomene Kelmės, Kražių, Karklėnų, Užvenčio, Liolių valsčiuose, Žalpių apylinkėse, KGB veiklos metodai prieš laisvės kovotojus ir pastarųjų kovos taktika, primenama partizanų veiklos reikšmė.

Ir sėkmingi mūšiai, ir skaudžios išdavystės

Pasak knygos autoriaus, Kelmės krašte per aštuonerius metus įvyko 7 dideli partizanų mūšiai su stribais ir enkavedistų kariuomene bei daugiau kaip 200 mažesnių susirėmimų. Tai mūsų krašte veikusios Kęstučio ir iš dalies – V. Montvydo-Žemaičio partizanų apygardų kovų statistika. Pirmąjį rimtą kovinį krikštą Kęstučio apygardos partizanai patyrė 1945 m. liepos 19-ąją Virtukų miške, kuriame, išdavikui pranešus, žuvo 15 partizanų, bet kelis kartus didesnių nuostolių patyrė juos apsiautę stribai ir sovietinė kariuomenė. Knygoje toliau minima, kaip 1946 metais daugiau kaip 60 partizanų būrys trumpam paėmė Liolių miestelį ir sunaikino prievolių dokumentus bei sąrašus, kaip tų pačių metų liepos 4-ąją čekistai-kareiviai apsupo gerai įrengtą 20 Margio (leitenanto Br. Urbučio) būrio partizanų stovyklą Žalpių miškų masyve, Pyragių miške, bet po 12 valandų mūšio miško broliai sėkmingai pasitraukė, netekę tik vieno kovų draugo. Būta ir skaudesnių netekčių: 1946 m. spalio 24 d., KGB agentui išdavus, netoli Kelmės žuvo 7 ir į čekistų nagus pateko 3 sužeisti partizanai, o 1947 m. gruodžio 25 d. Bargailių kaime, agentui pranešus, krito penki Kalėdas šventę miško broliai. Knygoje apstu daugybė panašių įvykių apibūdinimų: kaip Turavos kaime buvo išvaikyti gyventojus vertę pasirašyti valstybinę paskolą sovietiniai aktyvistai ir juos lydėję stribai, kaip 7 partizanai žuvo ir tik vienam pavyko išsigelbėti per apsiaustį 1947 m. vasarą Kareiviškių kaime netoli Pašilės, bet rudenį karo lauko teismo nuosprendžiu buvo sušaudyti ir išdavikai. J. Parnarauskas primena, kad karo lauko teismai prie partizanų štabų pradėti kurti 1946 metais, nes dėl 1940 m. įvykdytos sovietų okupacijos visa Lietuva buvo tarsi karo laukas, kuriame galiojo karo meto įstatymai. Knygoje pateikta faktų, kaip partizanai dėl plėšikavimų, išdavysčių negailestingai baudė ir savo būrių narius. Užverbuotam agentui įskundus, Legotės kaime netoli Stulgių buvo apsuptas būrio vadas, buvęs Kelmės gimnazistas Vyt. Eisinas, kuris sužeistas ir bijodamas gyvas patekti į priešo nagus, perkando munduro apykaklėje įsiūtą mirtiną ciano nuodų ampulę. Jį sužeidęs stribas vėliau buvo nušautas Kražių bažnyčios prieangyje, kai per Velykas atėjo sekti, kas iš mokinių lanko pamaldas.

Parnarauskas plačiau charakterizuoja 1948 m. spalio 21 d. įvykį Valpainių kaime, kai Kražių partizanai apšaudė sunkvežimį, kuriame važiavo Kražių KGB viršininkas majoras Otstavnovas, 4 stribai, pinigus vežęs pašto viršininkas ir kiti. Solidi pastraipa skirta 1949 m. rugsėjo 21 d. mūšiui Karklėnų valsčiuje, Daukintiškių-Spirgių pelkėse, kuriose, apsupti 13 kartų gausesnių čekistų pajėgų, žuvo keturi partizanai, iš jų – devyniolikoje mūšių išlikęs gyvas būrio vadas Aitvaras (L. Bagdonas) ir dvidešimtmetė Virginija (Z. Bagdonavičiutė).

1949 m. vasarą Kelmėje, Kražiuose, Tytuvėnuose, Šaukėnuose, Užventyje, Vaiguvoje, Karklėnuose, Lioliuose buvo 178 stribai, kurie turėjo padėti KGB kareiviams bei jų vadams slopinti ir likviduoti partizaninį judėjimą. Papildomi stribų postai buvo įkurti Pakražantyje, Pašilėje, Kolainiuose, Vidsodyje, Jurgaičių kaime. Be to, sekimo-šnipinėjimo veiklą Kelmės krašte vykdė 166 agentai, slapti informatoriai ir rezidentai. KGB agentams buvo pažadėta už kiekvieną išduotą partizaną sumokėti po 1000 rublių, o už vado išdavimą – dvigubai daugiau. Atsirado norinčių pasinaudoti tokiais „paskatinimais“. Pasak J. Parnarausko, „…gal tik 20 procentų partizanų bunkerių, stovyklaviečių aptiko čekistų-kareivių ir stribų būriai. Pagrindinės partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų netektys – dėl agentų išdavystės“. 1953 m. Kelmės krašte dar veikė dvi partizanų grupės, iš viso 7 vyrai, kuriems sekti buvo patelkti 23 agentai. Galutinai palaužti partizaninę kovą padėjo ir į laisvės kovotojų būrius infiltruoti KGB agentai, jų aprūpinimas specialiu, nervų sistemą paraližuojančiu preparatu „Neptun“, kurio įpildavo į partizanų gėrimą, maistą, sulaistydavo drabužius, avalynę. Šiems ir kitiems niekšiškiems KGB metodams J. Parnarauskas paskyrė atskirą straipsnį, kuriame mini, kad, nepaisant visų žiaurių ir klastingų priemonių, partizanų gretos iki pat 1953 m. dar pasipildydavo. „Mažytė tauta grūmėsi su milžiniška apgaulės, melo, prievartos ir šėtoniškosios ideologijos imperija. Vakarai tylėjo“,– pabaigoje apgailestauja J. Parnarauskas.

Nuotraukų margumyne – ir keisti pasikartojimai

Didesniąją knygos dalį – 44 puslapius iš 76-ių sudaro partizanų ir jų rėmėjų nuotraukos, pogrindyje leistos spaudos faksimilės. Čia rasime keturių brolių – Vlado, Eugenijaus, Vytauto, Igno Kybartų nuo Elenavos, ilgiausiai išsilaikiusio Raudgirio partizano Edmundo Kmitos, buvusio knygos autoriaus mokyklos draugo, aktyvaus Kražių pogrindininko Jono Vito, iš Maldaginės kaimo kilusio, Kelmėje gyvenusio ir mirusio partizano Edvardo Radavičiaus, Žalpių apylinkėse veikusio Margio būrio vado Broniaus Urbučio, ryšininkės iš Papleksnių Julijos Zybartaitės ir daugelio kitų veidų atvaizdus. Keturių Kražių moksleivių – partizanų ryšininkų nuotraukoje – ir Jonas Jurgelis, vėliau tapęs žinomu tautodailininku, sukūręs medžio skulptūrą netoli Klaipėdos esančiam Ablingos memorialui. Tik gaila, kad kai kuriuose parašuose po nuotraukomis neišvengta netikslumų, nurodomi netikslūs partizanų vardai. O kodėl viena nuotrauka pakartota tris kartus, o kita – du kartus,– belieka tik spėlioti.

Kelmės kraštu kažkaip esame įpratę laikyti visą Kelmės rajoną, todėl ir leidinyje norėjosi rasti Šaukėnų, Tytuvėnų apylinkių faktų bei įvykių. Juk Tytuvėnų valsčiuje, ypač Užpelkių miškuose bei jų prieigose aktyviai veikė Prisikėlimo apygardos partizanai.

Knyga parašyta, remiantis buvusio LTSR Valstybės saugumo komiteto archyvais, todėl autorius pastebi, kad kagėbistų dokumentai skirtingai nurodo ne tik įvykių dalyvių skaičių, bet ir jų datas. Netikslūs ir kai kurių kaimų pavadinimai. Pasak J. Parnarausko, objektyvią tiesą bus galima nustatyti, papildomai išstudijavus ir palyginus daugelio dokumentų duomenis.