2016-ieji pagal baltų kalendorių: Stumbro ar Tauro metai
Rita ŠČIGLINSKIENĖ
Netrukus peržengsime 2016 m. slenkstį. Rytiečiai skelbia Ugninės Beždžionės metus, tačiau senasis baltų kalendorius sako, jog išlydėję Kukučio metus gyvensime pagal Stumbrą ar Taurą. Naujuosius gamtinius metus mūsų protėviai sutikdavo apie vasario 20 d., tai sutampa su rytų kultūrose sutinkamais Naujaisiais metais. Tik skiriasi metinių ciklų trukmė ir simboliai. Rytų kultūrose priimta laikytis 12-kos, o mūsų baltiškoje – 32 metų ciklo. Žemaitijos žynys Kęstutis Juškys sako, jog 32 metų ciklo simbolika atkurta pagal sėlių surinktą medžiagą iš Rygos ir kt. muziejų, dainų, pasakų, padavimų, legendų. Tai padarė sėlių žynė Andželika Tamaš ir žynių mokykla. Mūsų protėvių žyniai stebėjo dangų, Žvėrūną (šviesulių raštą) iš kitos teritorijos, negu rytų išminčiai, ir kūrė kitas tarpžvaigždines jungtis. Taip atsirado kiti simboliai, kurių savybės atitiko mūsų teritorinę gyviją. Kiekvieni metai turi mūsų teritorijai būdingos gyvijos bruožus ir savybes. 2016-aisiais sutiksime Stumbro ar Tauro metus.
Stumbras – stambiausias Lietuvos žvėris. Vidutinis Lietuvoje gyvenančio patino svoris – apie 500 kg. Stumbrai gyvena lapuočių miškuose bandomis. Vasarą minta žole, žiemą – medžių žieve, ūgliais, šakelėmis. Lietuvos girių karalius buvo viliojantis grobis medžiotojams, nors užklupti jį būdavo sunku – jautriomis savo šnervėmis stumbras iš labai toli užuodžia žmogaus kvapą. LDK laikais stumbrai buvo paplitę giriose nuo Pripetės iki Nemuno žemupio. 1523 metais rašytojas Mikalojus Husovianas parašė poemą „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“, kurioje apdainuoja stumbro kantrybę, ištvermę, atsargumą. Yra žinoma, kad LDK kunigaikštis Vytautas Didysis Trakuose turėjęs žirgyną, laikęs ir stumbrų. Pagal Lietuvos statutą (XVI a.) už sumedžiotą be leidimo stumbrą reikėjo mokėti 20 kapų grašių baudą. LDK paskutiniai stumbrai išnyko XVIII a. viduryje. Ir tik 1969 m. į Lietuvą buvo atvežta stumbrų ir prasidėjo jų veisimas. Šiuo metu Lietuvoje gyvena per 50 stumbrų. Pagrindinis Lietuvos stumbrynas – Pašilių, Panevėžio rajone.
Jei stumbrus pavyko išsaugoti, tai artimas stumbro gentainis tauras išnyko prieš 400 metų. Kadangi nuo tada niekas taurų nebematė, mokslininkai pradėjo galvoti, kad senoviniuose raštuose minimas tauras ir stumbras – vienas ir tas pats gyvūnas. XIX a. pradžioje žymus Lietuvos mokslininkas Liudvigas Bojanus, lygindamas išlikusius gyvūnų griaučius, pastebėjo, jog tai dvi skirtingos rūšys. Tai buvo pasaulinės reikšmės atradimas, ir nuo tada zoologai stumbrą vadina senovinis Bojanaus jaučiu, o taurą – pirmuoju Bojanaus jaučiu. Taurai išmirė, bet jų palikuonys – mūsų karvės ir jaučiai – gyvena iki šiol.
Galvodami, kokie metai bus, įsiklausykime į liaudies išmintį, kuri sako: stiprus kaip stumbras, ir dar, sako, jog įsivaizdina kaip stumbras. Apie jautį liaudies patarlės byloja: jautis senyn, ragai kietyn; senas jautis vagos negadina; jauteliu nemykęs, bulium nebaubsi; pasikėlė kaip jautis, nusileido kaip uodas. Ir dar sako: laikyk jautį už ragų, o vyrą – už žodžio.