Velykų tradicijų puoselėjimas užventiškės Simonos namuose

Užventiškė Simona Servienė dar mokydamasi mokykloje svajojo apie išvykimą į didesnį miestą ir karjeros siekimą dizaino srityje. Dalis moters norų virto realybe ir šiandien ji jau yra išbandžiusi daugybę dizaino sričių bei toliau tobulina žinias įvairiose meno šakose. Norą gyventi dideliame mieste iškeitė gimtinėje iš naujo atrasta gamtos ramybė ir galimybė šeimos tradicijas ugdyti ir puoselėti kultūra ir menu alsuojančiame Užventyje.

Kaip Simona prisimena, jos kūrybinis kelias prasidėjo dar vaikystėje. Namuose mama ir tėtis buvo tie žmonės, kurie savo rankomis galėjo sukurti bet ką. Mama mėgsta įvairius rankdarbius – siūti, siuvinėti, nerti, megzti bei kitus daug kantrybės ir susitelkimo reikalaujančius darbus. A. a. tėtis – iš bet kokios medžio kaladės galėjęs sukurti kasdienai naudingus reikmenis, bitininkas, kūręs iš bičių vaško. Taip iš kūryba užsiimančių dviejų žmonių išaugo šeima, kuri save realizuoja įvairiose meno srityse. Dar vaikystėje Simona iš mamos išmoko rankdarbių, kurie vėliau tobulėjo mokykloje ir netrukus kūryba tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

Tėtis išmokė kaip marginti kiaušinius vašku. Jau nuo 5–6 metų ji pradėjo mokytis šio amato ir per daugelį metų išlavino ranką, o dabar jau yra išbandžiusi daugiau nei dešimt skirtingų marginimo technikų. „Kaip ir kiekvienas, aš pradėjau nuo to paprasčiausio brūkšnelio, po to kiekvienais metais marginant tie brūkšneliai tapo gražesni, išlavėjo ranka. Tėvelis buvo to pradininkas. Šeimoje tiek mama, tiek tėtis šventes pasitikdavo su margučiais. Mama labiau skutinėjo, tėtis vaškuodavo, tai iš jų būtent to amato išmokau ir jį perėmiau“, – pasakoja Simona Servienė.

Nuo 2014 metų moteris pradėjo dirbti Užvenčio Šatrijos Raganos pagrindinėje mokykloje (tuo metu dar buvo gimnazija), dailės mokytoja ji dirbo ir Luokės Vytauto Kleivos gimnazijoje bei Vaiguvos Vlado Šimkaus pagrindinėje mokykloje (kuri jau uždaryta). Todėl artėjant Velykoms teko išmokti ir daugiau įvairių būdų kiaušinių marginimui. Be kiaušinių dažymo vašku S. Servienė sugalvojo kaip tradicinius raštus akrilinių dažų pagalba perkelti ant medinių kiaušinių. Bandė su dažais dekoruoti kiaušinius iš putplasčio, išmėgino dekupažo techniką, kiaušinius apsuko siūlais ir puošė medžio detalėmis, puošė pasitelkdama šilkinius audinius. Kūrė kiaušinius aptrauktus su medžiaga, naudojo stingstančią medžiagą, panašią į gipsą. Kiaušinius margina ir natūraliais būdais – svogūnų lukštais, burokėliais, pasitelkia lauko žoleles. Jau neminint paprasčiausių, mažesniems vaikams skirtų būdų – su kreidelėmis bei spalvotais rašikliais.

Nors Simona yra išbandžiusi šitiek skirtingų technikų, jai artimiausias išlieka tradicinis kiaušinių marginimas vašku: „Man labiausiai prie širdies tas senovinis, tradicinis marginimas, kada tu gali su juo žaisti, išbandyti įvairiausius elementus. Namuose, kai darau su savo vaikais, tai mes kiaušinius dažome įvairiomis spalvomis, sluoksniuojant. Su skaidriu vašku piešiame ornamentus – merkiame į vienus dažus, tada mes vašką nuvalome, po to vėl šiek tiek su vašku dėliojame detales, o tada dedame į kitus dažus ir užfiksuojame. Vaškas atlieka dažo fiksuojamąją funkciją. Galima dažyti ir su spalvotu vašku, tada norisi, kad galbūt kiaušinis būtų natūralus – baltas, rausvas ar žalsvas. Šitaip marginant vaško nuvalyti negalime. Spalvoto vaško galima nusipirkti arba vaikai gali tiesiog panaudoti vaškines kreideles. Apskritai, dirbdami su vašku naudojame aliejui kaitinti skirtą indelį, galima šildyti vašką ant elektrinių plytelių ar pasigaminti savo įrankį. Vaško padengimui ant kiaušinio naudojame specialius įrankius arba juos galima pasigaminti patiems iš pieštuko ir vinuko“.

Šiuos margučius S. Servienė puošia senovėje populiariais ornamentais: „Tradicinis raštas kilęs iš senovės, lietuvių liaudies meno, kai žmonės tikėdavo, kad kiaušinis yra gyvybės simbolis, su kiaušiniu buvo daromi ir tam tikri burtai, jį mesdavo į laukus, tikėdamiesi, kad bus geresnis derlius ir panašiai. Pats raštas atsiranda nuo taškelio ir brūkšnelio, kurių visi mokomės dar priešmokyklinėje klasėje. Nereikia mokėti daug raštų, tereikia žinoti šiuos elementus ir tuomet gimsta įstabiausi raštai. Aš pradėdama vaškuoti niekada nebūnu susigalvojusi rašto, o eigoje stebiu, ką dar būtų galima pridėti. Ir tas raštas visada gimsta vis kitoks, niekada nesistengiu jo atkartoti. Gali būti pritaikomi tradiciniai ornamentai, iš lietuvių liaudies meno – saulutės, rateliai, gyvatėlės, žalčiukai“.

Nors Velykoms kiaušinius moteris margina pati, tačiau yra viena taisyklė, kurios jau daugybe metų laikosi ji kartu su šeima: „Tai daugiausia natūralūs dažymo būdai, bet kiekviena technika, kiek ji yra natūrali – mes neišsitiriame. Nežinia, kiek ji gali turėti toksinų, kitų negerų medžiagų, tai niekada dažytų kiaušinių nevalgome. Sveikiausia virtą kiaušinį ant stalo yra laikyti dvi valandas ir tada reikia dėti į šaldytuvą, o jei jie visą dieną būna padėti ant stalo ir vakare nusprendžiate valgyti, jau jis gali būti sukaupęs negerų medžiagų. Man niekas nedraudė jų valgyti, tačiau aš pati sąmoningai taip nusprendžiau, nes būna ir dažai persismelkia ir skyla dažant, tai kad neapsinuodytume, aš jų tiesiog nevalgau“, – pasakoja Simona.

Paklausėme Simonos, kokios yra paprasčiausios ir įdomios technikos, kurias kiekvienas namuose gali išbandyti vienas ar kartu su vaikais: „Pati paprasčiausia technika – susirasti gamtoje žolelių, žiedelių, aprišti jomis kiaušinį ir jį virti svogūnų lukštuose ar merkti į dažus, toks kiaušinis gausis unikalus. Vaikams įdomus pats procesas, kai turi ieškoti, galvoti, kaip juos surišti, sudėlioti. O jei su vašku, tai galima paprasčiausiai dėlioti taškelius ir su jais žaisti – dėti didesnius, mažesnius. O su brūkšneliais, reikia pradėti nuo paprasčiausios saulutės, nemėginti įmantrių raštų, o dėliojant saulutės ornamento dalis galima išgauti labai įdomių raštų“.

Simonai Servienei ypatingai svarbu puoselėti tradicijas, tad jų namuose kasmet per šv. Velykas visa šeima susirenka prie bendro stalo, kiaušiniai čia ne tik marginami, bet ir ridenami, daužomi, siekiant išsiaiškinti, kieno tvirčiausias, renkamas gražiausias margutis. „Noriu, kad mūsų tradicijos ir kultūra neišnyktų. Prisimenu, kaip seniau namai kvepėdavo vašku prieš Velykas, o prieš Kalėdas – iš miško parnešta eglute. Norisi, kad tai tęstų mano vaikai ir vaikai, su kuriais dirbu mokykloje“, – atskleidžia Simona.

Nors dabar S. Servienė yra vaiko auginimo atostogose, jos tai neatitraukia nuo kūrybos. Kai kiti skundžiasi, kad savo pomėgiams įtemptoje rutinoje ir krūvoje darbų neranda laiko, Simona savo hobius įtraukia ir pritaiko kasdieniuose darbuose. Paprasčiausias maisto gaminimas, kai virtuvė tampa kūrybos erdve, lėkštė drobe, o visi maisto produktai tarsi teptuko potėpiais, išdėstomais joje. Moteris juokiasi, kad dukros visada sako „Mama, tu iš visko, ką pasiimi, sukuri kažką gražaus“. Ji džiaugiasi, kad su dukromis yra užmezgusi stiprų ryšį ir jos visos domisi menais ir viską daro kartu: „Aš niekada nedirbu viena, darome viską kartu su dukromis, tada namai virsta dirbtuvėmis. Jei tapome, tai visos, jei kepame kalėdinius sausainius, tai kepame visos, jei kepame tortus, taip pat visos. Žinoma, visko gaminant nutinka, bet procesas labai smagus“.

Savo dukroms Simona kuria dekoracijas šventėms, gimtadieniams, ruošia foto sieneles. Buvo sukūrusi lėlių namą pagal dukrų pageidavimus, kas reikalavo daug fantazijos ir kūrybos, tačiau galutinis rezultatas džiugino visas.

Per daugelį darbo mokykloje metų Simona Servienė dalyvavo daugybėje mokymų, seminarų, turi įvairiausių meno sričių diplomų. Šis darbas moteriai – vienas malonumas. Įvairiausi mokymai ne tik įdomūs, bet ir sukauptas žinių bagažas leidžia praplėsti akiratį mokyklos vaikams, leisti jiems nuolat išbandyti ką nors naujo. Tai įrodo ir toks kiekis skirtingų kiaušinių marginimo technikų, pritaikomos įvairiausios technologijos gaminant atvirukus, ženkliukus, kad tik išlaikytų mokinių dėmesį ir norą kurti. Kaip pati Simona pastebi, kitiems tai gali atrodyti nereikšminga ir nereikalinga, tačiau ji visur įžvelgia prasmę ir poveikį ne tik sau, bet ir aplinkiniams. S. Servienė ne kartą gerąja patirtimi dalinosi ir už Užvenčio Šatrijos Raganos pagrindinės mokyklos ribų. Vedė seminarus, užsiėmimus įvairiose Kelmės rajono įstaigose.

Simona be jau minėtų rankdarbių mėgsta fotografuoti natūralias akimirkas gamtoje. Yra išmėginusi atnaujinti baldus. Mėgsta kaligrafiją, kuri reikalavo daugybės metų rankų lavinimo. Užsiima grafika, tapymu ant vandens, kuria kalėdinius eglutės papuošimus, dabar jų turi sukaupusi visą kolekciją – apie 60 žaisliukų. Visų išbandytų technikų, ko gero, nebūtų galima išvardinti, bet svarbiausia tai, kad moteris nenustoja ieškoti naujovių ir jas išmėginti. S. Servienei rankų darbo kūriniai tokie mylimi, nes yra tokie vieninteliai ir išskirtiniai, tokia kūryba kuria ryšį su šeima, draugais ir visa bendruomene.

V. Mėčajūtės ir S. Servienės nuotr.