„Siūlų voratinklių gijose“

Sausio 30 dieną Šaukėnuose paminėtas rankdarbių būrelio „Mezgu rezgu“ kūrybinės veiklos dešimties metų jubiliejus. Nuo pat pradžių siūlų voratinklių gijas veja ir drauge gausų būrį veda būrelio vadovė Alma Meškienė. Minint sausį susikūrusio būrelio dešimtmetį moteris teigė, kad gražiausi darbeliai gimsta tamsiuoju laikotarpiu, kai ilgais vakarais lieka daugiau laiko kūrybai.

Jubiliejinis vakaras, kaip ir visi jo gyvavimo metai, buvo kupinas kūrybos. Į jį rinkosi buvusios ir esamos būrelio narės, kai kurioms atvykti ir atvežti savo darbus parodai sutrukdė orai.

Vos įėjus, kiekviename kampelyje akį traukė įvairiausi dirbiniai iš ne vienodų medžiagų, atlikti skirtingomis technikomis. Sveikinimus ir padėkas lydėjo eilėraščiai, dalis jų ir pačių būrelio narių sukurtų. Vienas iš jų Sofijos Blažienės:

Keletas linksmų posmelių

Apie Almą ir jos kelią.

Nerami ta Jos širdis –

Ieško Ji savęs dar vis.

Pedagogų šeimoje Ji užaugo,

Kaip žinia…

Basomis ir su sandalais

Ji po Judlės gatvę „malės“,

Po berniokiškų žaidynių

Radosi gumbų, mėlynių…

Pakabojo kitados,

Žemyn galva ant tvoros.

Vos nulaikė tik vašelį,

Ant suolelio, prie pat kelio,

Narpliojo Jinai virvelę,

Kad praeiviai pamatytų

Reikalingą darbą šitą.

Orientacinių žinių,

Nepaklysti tarp kelių,

Ir lig finišo, nuo starto

Sportinio kovos azarto,

Dėl ko kartais tenka kautis

Mokė treneris – Jos tėtė:

Tik pirmyn ir nugalėti!

Palankaus nelaukti vėjo,

Gal Jos prigimty glūdėjo?

Niekas giminės nepeikia –

Rankos jų iš ten, kur reikia:

Mama, močiutės, tetos, dėdės

Ne tik save – kitus jie rėdė.

Tris dukras Alma augino –

Jos jau savo laurus skina.

Profesionali fotografė

Jokio darbo nesikratė…

Užsienio ragavo duonos

(Kaip bebūtų ten malonu)

Šaukėnai sugrįžti šaukė,

Kur mama Jos kantriai laukė,

Kur išvaikščioti miškų takai,

Kur brangių žmonių kapai.

Ten kur Ją gerai supranta,

Savo laimę Alma randa.

Ir iš kelio neišklys –

Eina ten, kur kviečia širdis.

Kai kas, netgi pavydėjo:

– Tėvų pėdomis nuėjo!

Ne, Ji mina čia savas

Ir labai ryškias pėdas.

Siuvo, mezgė, nėrė, siuvinėjo…

Daugel pastangų padėjo

Tautodailininkų draugijoje, žinia,

Šitiek metų – ne viena diena.

Įdomus jos šitas kelias,

Jis tarp mazgų ir kilpelių.

Sukasi Rėdos ratu…

Šiuo metu tai „makrame“ būdu.

Susipančiot nesunku,

Kai sukurta tiek darbų.

Aš tikiu – po šito mazgo,

Nepadės dar Alma taško!

Šventės metu muzikavo ir dainavo KKC Šaukėnų kultūros ir amatų skyriaus vokalinis-instrumentinis ansamblis „La–Fa–Do“.

„Visos narės yra savotiškai nuoširdžios, prisideda kuo gali. Turėjome vieną merginą, kuri sako: „Aš niekuo jums daugiau negaliu padėti, galiu jus tik pamaitinti“. Tai yra taip pat didelis dalykas, kad rūpinasi kitais“, – teigė būrelio vadovė. Ji šventės metu asmeniškai dėkojo visoms narėms, galėjusioms atvykti, už ilgametę draugystę ir bendradarbiavimą.

„Kai pradėjau dirbti, reikėjo koordinuoti tradicinius amatus. Kadangi aš visur dalyvauju ir pati, ne tik koordinuoju, bet pati sugalvoju, sukuriu, inicijuoju, kviečiu moteris, kad galėtume kažką padaryti, taip ir gimė „Mezgu rezgu“ būrelis. Sugalvoju temas, kad mums nebūtų taip liūdna ir tie darbeliai nebūtų vienodi. Kiekviena pasirenka: kas riešines mezga, kas pirštines, staltieses ir pasiskirstome darbais, pagal tai, kas kam prie širdies, dėl to ir yra parodos įdomesnės. Jei darytume konkrečiai vienų pirštinių parodą, juk nebūtų taip įdomu. Kadangi mūsų moteryčių yra nemažai, sąraše yra vienuolika, tačiau laisvu laiku susirenka ir daugiau moterų“, – pasakojo Alma Meškienė. Per dešimt metų būrelyje išbandyta daugybė technikų, kurias kiekviena narė mėgsta išbandyti ir taip atsirenka sau mieliausią.

Paklausta, kaip tiek daug mezgėjų susirinko į vieną būrį, Alma atskleidžia: „Kadangi esu vietinė – šaukėniškė, daugmaž žinojau, kas gali ar moka bent pagrindus mezgimo. Ėjau „patrobiais“. Du mėnesius vaikščiojau iš vieno namo į kitą ir vis kalbinau, kad prisijungtų ir klausiau ar nežino, kas dar galėtų prisijungti. Šitaip pirmaisiais metais buvau surinkusi 33 moteris. Tai buvo didelis skaičius. Dabar keičiasi situacija: jauni žmonės, darbų nėra, turi važinėti ir tada jau visko nebesuspėja. Daugiausia narių dėl darbų ir nubyrėjo, kiti dėl sveikatos“.

„Mezgu rezgu“ vis dar priima ir naujus narius: „Jei tik moki virvelę megzti, prašau ateiti, visą kitą mes išmokysim. Mes renkamės du kartus, trečiadieniais ir ketvirtadieniais, dėl papildomų susitikimų didesniems darbams susitariame, prireikus prisideriname“.

Pasidomėjus, iš kur semiasi tiek daug naujų idėjų, Alma pagalvoja, kad tai gali būti užkoduota genuose: „Visos šeimos moterys buvo labai kūrybiškos, mama darbus dėstė mokykloje, labai daug dirbo ir dalyvavo parodose, o kai aš grįžau, mes dar daugiau kartu susiėmėme. Pati einu tuo keliu, kad aš turiu daugiau žinoti ir mokėti, jeigu jau aš vedu būrį kažkur. Aš dar nesustoju, vis mokausi ir dabar ruošiuosi naujam etapui. Jau šioje srityje pažymėjimų turiu nemažai, esu meno kūrėja, tautodailininkė, dabar noriu sertifikuoti darbus. Kalbant apie mano darbus, aš jų tiek turiu, kad šitos salės jiems neužtektų. Todėl raginu moteris savo dirbinius parodyti. Pavyzdžiui, ten labai gražios staltiesės, moteris nebemezga, o jos tiesiog guli padėtos ir viskas. Keturios staltiesės yra jos sukurtos, tai yra begaliniai darbai, trukę du–tris mėnesius, diena iš dienos. Dėl to stengiuosi prikelti, atgaivinti ir vežti į parodas, rodyti kitiems“.

Viena iš „Mezgu rezgu“ būrelio narių Aldona pasakoja: „Nemoku žiūrėti televizoriaus be mezginio“. Moteris šį būrelį lanko nuo pat jo įsikūrimo. Prisimena, kad pradžioje daugiausia vyravo nėriniai, servetėlės, pirštinės ir užvalkaliukai pagalvėms. Dabar dažniausiai mezga pirštines, nes jos užima mažiau laiko, tačiau kiekvieną kartą išlieka tikru galvosūkiu. Pirštinėms raštų ieško žurnaluose, kuriuose užtenka išsirinkti detales, kad sukurtų patinkantį raštą. Moteris pasakoja, kad vadovė Alma mokė įvairių darbelių ir technikų, kvietė ir kitų mokytojų, tad yra bandžiusi velti vilną, lipdyti iš molio.

Nors pirštinių porą Aldona gali numegzti per savaitę, savo mezginiais neprekiauja. Juos dovanoja vaikams, giminaičiams ir draugams. Turi savo perprastą ir išmoktą techniką ir nors išbando naujoves, tačiau lieka prie sau žinomo mezgimo būdo. Aldona stengiasi įvykdyti ir specialius dukrų užsakymus, pavyzdžiui, numegzti pirštines be pirštinių pirštų galiukų. Tokias pirštines moteris yra numezgusi ir bažnyčios vargonininkei, nes pastebėjo, kad be pirštinių šąla rankos, tad sugalvojo, kad tokios turėtų šildyti ir netrukdyti groti.

Ramunė Piniauskaitė tiksliai neprisimena, kada pradėjo dalyvauti būrelio užsiėmimuose. Ji jau daug laiko iki būrelio susikūrimo užsiimdavo nėriniais ir mezginiais. „Pirmiausiai čia atėjau su nėriniais, vėliau jau ir pamegzdavau, o dabar nukrypau visai į kitą pusę ir ėmiausi keramikos. Pabandžiau, o molis yra toks daiktas, sukišai nagus ir nebegali ištraukti. Pradėjau su moliu dirbti prieš kovidą ir tęsiu iki dabar“, – pasakoja R. Piniauskaitė.

Pirmieji Ramunės megzti darbai atsirado gimus vaikams: „Jiems pradėjau megzti kepurytes, šalikėlius, megztinukus, batukus, o tada vaikai pradėjo augti ir nebenorėjo nešioti mamos megztų rūbų, tada pradėjau megzti sau. Drabužių turiu daugiau, parodoje rodoma tik dalis“. Labiausiai Ramunė didžiuojasi suknele, kuri pastatyta per vidurį. Ji užėmė daug laiko, teko daug ardyti ir megzti iš naujo. Visus drabužius moteris mezga tik sau. Kitiems yra bandžiusi, tačiau labiau mėgsta megzti sau.

Nors dabar daugiausiai užsiima molio lipdymu, neužmiršo ir mezgimo. Atskleidžia, kad tai daro sau arba gaminius išdovanoja ir parodai jų paprasčiausiai nelieka. Retsykiais dar atvyksta į būrelį. Yra surengusi ir prisidėjusi prie daugybės parodų, mažesnių, didesnių ir net personalinių. Savo gaminius pardavinėja nebent pažįstamų rate, tačiau neatmeta galimybės ateityje imtis prekybos. Paklausta, kaip skalbti megztus drabužius, kad šie ilgai tarnautų, moteris pataria visus megztus drabužius skalbti tik rankomis: „Rankomis padaryta, rankomis rūpintis ir toliau“, – juokiasi Ramunė – „Skalbimo mašinoje gali būti pasirenkama pati švelniausia programa, tačiau ji vis tiek pažeis gaminį“.

„Mes norime parodyti, kad Šaukėnuose dirbančių mezgėjų yra labai daug, kurios nori parodyti mūsų kraštą. Net pats miestelio seniūnas stebėjosi, kad yra tiek mezgančių ir man pavyko jas surinkti bendram darbui. Čia rodoma tik menka dalelė darbų. Ateityje nusimato dar daugybė įvairių parodų, dalyvaujame visur, kur kviečia, priimame didelius iššūkius“.

Vieną tokių iššūkių „Mezgu rezgu“ būrelis pradės įgyvendinti jau netrukus: „Į Šaukėnų bažnyčią atėjo naujas klebonas. Kai bažnyčioje puošėme eglutę savo rankdarbiais, pastebėjau, kad staltiesė ten jau sena ir labiau tinkanti kasdienai, o tokių šventinių bažnyčia neturi. Tada pasiūliau, kad reikia naują padaryti, pasikalbėjome su klebonu, kad kaip būrelis galime įgyvendinti šį projektą. Tai užims labai daug laiko. Jau medžiagą nupirkau, važiuosiu pirkti kitų reikalingų priemonių. Maždaug numačiau, kaip galėtumėme padaryti be nėrinių, nes kiekviena atskirai nėrinių pasidaryti negalime, tačiau galime atskirai pritaikyti macrame techniką. Tai bus labai didelis darbas. Mes viską stengiamės daryti Šaukėnams, kadangi visos esame vietinės, tik viena kita atvažiuojančios. Jau būrelis garsino miestelį savo sukurta egle, kuri buvo sertifikuota“, – pasakoja A. Meškienė.