Užvenčio kraštotyros muziejui – 60 metų

Kovo šeštosios pavakarę žmonės Užventyje rinkosi paminėti ypatingą progą – Užvenčio kraštotyros muziejaus šešiasdešimtmečio. Vos įžengus pro duris, kiekvieną pasitiko pianino garsai, kurie apgaubė šiluma bei ramybe. Jaukioje atmosferoje visus pasitiko šio muziejaus siela – Milda Balvočiūtė-Knyzelienė.

Muziejaus jubiliejaus minėjimas buvo numatytas sausio mėnesį, tačiau dėl nepalankių oro sąlygų buvo nukeltas vėlesniam laikui. Moteris atskleidė, kad toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad daugeliui svečių tenka atvykti iš toliau, tad visų patogumui renginys buvo pavėlintas. Pokyčiai sukėlė nemažai streso, tačiau vyriausioji muziejininkė džiaugėsi, kad pagaliau renginys įvyko.

Muziejaus istorija prasideda 1966 metais, kai kraštotyrininkas, pedagogas Vaclovas Rimkus įkūrė Užvenčio visuomeninį kraštotyros muziejų (dabar – Užvenčio kraštotyros muziejus). Tada muziejuje saugota 250 eksponatų, o šiuo metu jų sukaupta net 1230. Užvenčio kraštotyros muziejų kasmet aplanko apie tūkstantis žmonių.

„Muziejus neegzistuotų be žmonių“, – kalbėdama apie muziejaus istoriją pabrėžė Milda Balvočiūtė-Knyzelienė. Vyriausioji muziejininkė omenyje turėjo ne tik muziejui svarbias istorines asmenybes, bet ir jo lankytojus. Daugiausia čia atvyksta besidomintys Šatrijos Raganos palikimu. Dažnai atvyksta mokiniai, kurie mokykloje skaito autorės kūrinius ar jų ištraukas. Skaitant „Sename dvare“, galima vaikščioti rašytojos pėdomis, o tai sukuria dar didesnį įspūdį tiek apie pačią autorę, tiek apie pasakojamą istoriją.

Užvenčio kraštotyros muziejuje pristatoma ekspozicija pasakoja ne tik apie vietos istoriją, bet ir apie visos Lietuvos. Čia gyveno ir kūrė garsios ir svarbios asmenybės mūsų istorijai – Šatrijos Ragana, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius. Milda Balvočiūtė-Knyzelienė pabrėžė, kad ekspozicijoms ir visiems eksponatams itin svarbus kontekstas. Todėl muziejaus jubiliejaus proga atrinko dvylika eksponatų, kurie kas mėnesį pristatomi ir aprašomi Užvenčio kraštotyros muziejaus Facebook puslapyje.

Milda Balvočiūtė-Knyzelienė priminė, kad muziejus visada laukia naujų eksponatų, kurie kalba apie Užvenčio krašto istoriją. Jai pritarė ir į renginį atvykę svečiai – fotografas Valentinas Lukonas su pasakojimu „Fotografija dažnai iškalbingesnė už dokumentą“ bei istorikas dr. Laurynas Giedrimas pristatęs pranešimą „Užvenčio krašto istorija: naujausi atradimai“.

V. Lukonas visus susirinkusius supažindino su Užvenčio krašte fotografija užsiėmusiais žmonėmis. Jis kalbėjo apie pirmąjį miestelio fotografą Povilą Višinskį, kuris savo nuotraukas naudojo ir moksliniais tikslais, tarpukariu Užventyje fotoateljė įkūrusį Bronislovą Baltrušaitį, kuris daug dėmesio skyrė naujovėms, mėgo fotografuoti kitus ir fotografuotis pats, kas dažnai fotografams nepatinka, kaip pastebėjo Valentinas Lukonas. Jis taip pat, kalbėjo apie Petrą Urboną ir kitus fotografus, savo pasakojimus iliustruodamas jų darytomis nuotraukomis. V. Lukonas kvietė žmones dalintis fotografijomis bei jų kopijomis su muziejais, nes jos tampa svarbiomis istorijos liudytojomis.

Tiek daug metų gyvuojantis Užvenčio kraštotyros muziejus slepia dar daug neištyrinėtos istorijos ir pasakojimų, kurie laukia būti atskleisti. Tai įrodė Laurynas Giedrimas, kuris pristatė apie 1856–1866 metais Užvenčio dvarą valdžiusių Anupro ir Vilhelminos Rimkevičių šeimos istoriją. Ieškodamas informacijos muziejaus jubiliejaus šventės pristatymui, istorikas Varšuvos Nacionalinėje bibliotekoje rado Anupro ir Vilhelminos dukros Stanislavos Rimkevičiūtės–Radavičienės prisiminimus. L. Giedrimas pristatė Rimkevičių šeimos istoriją bei pažymėjo kelis itin svarbius faktus – Rimkevičių vaikų antkapinis kryžius buvo pagamintas Kauno ketaus liejinių gamykloje „Minerva“, tekstas ant kryžiaus užrašytas žemaitiškai, o ne lenkiškai kaip buvo įprasta bajorams. Dėl to, istorikui peršasi mintis, kad galbūt šeima žemaitiškai kalbėjo kasdien. Anupras ir Vilhelmina Rimkevičiai buvo 1863–1864 metų sukilimo rėmėjai, todėl šeima buvo ištremta į Sibirą, Tobolską.

Į Užvenčio kraštotyros muziejaus jubiliejų atvyko daug bendražygių, bendruomenės narių ir kitų žmonių, kurie džiaugėsi puoselėjamu muziejumi ir rengiamais renginiais. Kelmės krašto muziejaus direktorė muziejaus gyvavimą išskyrė į du svarbius etapus. Pirmasis – tai pati muziejaus įsikūrimo pradžia, jo atidarymas ir aktyvi Vaclovo Rimkaus veikla. Antrasis etapas, pasak Danutės Žalpienės, Užvenčio kraštotyros muziejų pakėlė į kokybiškesnį lygmenį, o jo restauracijos projektas pripažintas vienu geriausių projektų, pritaikytų turizmui. Daugiausia direktorės padėkų sulaukė Milda Balvočiūtė-Knyzelienė už muziejaus išskirtinių istorinių asmenybių – Šatrijos Raganos ir Jono Smilgevičiaus – reprezentavimą ir populiarinimą įvairiomis formomis. Taip pat už kartu su šeima kuriamus respublikinio masto renginius, kurie žavi savo giliu turiniu, estetika ir užbaigtumu. Mildos iniciatyvos dėka pirmieji eksponatai iš Kelmės krašto buvo išvežti ir pristatyti parodoje Italijoje.

Už aktyvią veiklą ir atsidavimą muziejui Milda Balvočiūtė-Knyzelienė sulaukė sveikinimų iš Kelmės rajono savivaldybės, Užvenčio seniūnijos, kultūros centro, mokyklos ir visos bendruomenės narių. Čia skambėjo padėkos už atkaklų muziejininkės darbą, nuoširdūs palinkėjimai ateičiai.