Politikai pademonstravo savo ribotumą
Alvydas GEŠTAUTAS
Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto biuro vedėjas Kęstutis Kaminskas mūsų rajono tarybai pasiūlė rekomenduoti iš Kelmės rajono Jukniškės kaimo kilusią skulptorę, profesorę Dalę Matulaitę pristatyti Nacionalinei meno premijai gauti.
Šią informaciją Švietimo, kultūros ir viešosios tvarkos komitete, kuriam vadovauja ūkininkas, verslininkas Albertas Brazas, paviešino Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Jadzė Gaupšienė. Ji dar spėjo pasakyti:
– Iš karto buvo kilusi mintis, kad Nacionalinei premijai Dalę Matulaitę pristatytų Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Bet parlamente kilo abejonių, nes, jei šios skulptorės kandidatūrą siūlytų seimūnai, visuomenėje tai gali būti įvardinta spaudimu kandidatų į nacionalines meno premijas vertinimo komisijai. Todėl ir kilo Seime mintis pasiūlyti tokį žingsnį žengti mūsų rajono politikams.
Deja, tuo ponios Jadzės kalba ir baigėsi. Komiteto nariai pradėjo diskutuoti , net neišgirdę, kurioje meno srityje D. Matulaitė pasireiškė, ką ji sukūrė ir t.t.
– Suprantu, kad svarbiausias kriterijus teikti Matulaitės kandidatūrą yra tas, kad ji yra kraštietė. Vadinasi, aš tokios premijos niekada negausiu, nes gimiau ne Kelmės rajone,– sakė A. Brazas.
Ponas Albertai, nesišaipome iš Jūsų, bet norime pastebėti, kad į tokią premiją negalėtumėte pretenduoti, jei pasaulį būtumėte išvydęs ir mūsų rajone. Juk nesate nei rašytojas, nei dailininkas, nei skulptorius, nei kompozitorius ar operos solistas, nei aktorius ar režisierius.
– Gal neskubėkime, nes gali atsirasti ir daugiau kandidatūrų, o tuomet iš jų pasiūlysime , ką rekomenduoti kandidatu šiai premijai gauti,– teigė komiteto narys Kęstutis Bilius.
Mielas Kęstuti, vargu ar pati rajono taryba sugebės rasti tokį kandidatą ar kas nors jai pasiūlys kitus pretendentus. Per laikotarpį, kai teikiamos Nacionalinės meno premijos, nebuvo atvejo, kad mūsų rajono taryba ar kita institucija pasiūlytų kandidatų.
Kiti komiteto nariai sakė, jog yra „per maži“, nėra ekspertai priimti tokius sprendimus.
Gerbiami politikai, jums tereikia pasiūlyti kandidatą, o vertinimo komisija nuspręs, kam skirti premijas. Paprastai pretendentų būna dešimtys, o kai kada ir daugiau kaip šimtas. Pavyzdžiui, Vyriausybės kultūros ir meno premiją, kurią gavo tytuvėniškis rašytojas Vladas Kalvaitis, buvo pasiūlyta 150 pretendentų, o premijų tebuvo dvylika. Kita vertus, jei D. Matulaitė gautų tokį garbų apdovanojimą, tai pasitarnautų ir rajono įvaizdžiui.
– Mes norime sužinoti Švietimo, kultūros ir viešosios tvarkos komiteto nuomonę,– sakė meras Vaclovas Andrulis. – Jei pritariate šiai kandidatūrai, tuomet ruošiame rajono tarybos sprendimo projektą, jei nepritariate – tuomet nieko nedarome.
Pats rajono vadovas savo požiūrio į D. Matulaitės kandidatūrą nepateikė.
Už tai, kad D. Matulaitė būtų siūloma kandidate šiai premijai gauti, nebalsavo nė vienas komiteto narys.
O dabar tiek Švietimo, kultūros ir viešosios tvarkos komiteto, tiek kitiems rajono tarybos nariams pristatome D. Matulaitę. Beje, kultūrą kuruojančio komiteto nariai nepanoro išklausyti šios informacijos.
Matulaitė gimė 1942 m. 1969 m. baigė Valstybinio dailės instituto skulptūros specialybę. 1970-1986 m. mokytojavo Vilniaus vaikų dailės mokykloje (dabar – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla). Parodose dalyvauja nuo 1972 m. Nuo 1976 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 1988-2008 m. dėstė skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1988 m. – Lietuvos ir Japonijos asociacijos narė. Nuo 1988 m. – Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros profesorė. 2009-2014 metais inicijavo ir kuravo skulptorių parodų ciklą Lietuvoje ir kitose Europos šalyse „Skulptoriai skaito Donelaitį“, viena iš pagrindinių organizatorių Lietuvos dailininkų sąjungos parodos „Šimtmečio portretas“.
Dalia Matulaitė – viena žymiausių šių laikų Lietuvos skulptorių. Menininkės kūrybinės veiklos sritys aprėpia monumentiką (paminklai), antkapinę, parko bei asociatyvinę – simbolinę mažųjų formų skulptūrą, piešinius.
Menotyrininkai Dalią Matulaitę vadina tautos atmintį žadinančią ir lituanistinį paveldą branginančia kūrėja. Menininkės kūrybą tyrinėjęs kultūrologas Almantas Samalavičius teigia: „Dalios Matulaitės kūrybą apibūdinčiau kaip atvirą ir labai prasmingą dialogą, kuris vienu metu plėtojamas su keliais pašnekovais: senųjų kultūrų paveldu, modernizmo skulptūros tradicija ir galų gale su šiuolaikinės kultūros aplinka“.
Daliai Matulaitei visada rūpėjo senosios kultūros paveldas, jo prasminiai ženklai. Per daugiau nei keturis dešimtmečius menininkė sukūrė daugybę įsimintinų reikšmingų skulptūrų, kurios sudaro Lietuvos valstybės ženklų galeriją. Rūpimas istorinės atminties idėjas skulptorė plėtojo dar iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo – sovietmečiu jai pavyko išvengti primestos tarybinės ideologijos nuostatų ir tematikos.
Lietuvos valstybei svarbių temų įprasminimas, lituanistikos reprezentacija užsienyje itin reikšmingai atsiskleidžia 2013 m. Vengrijos sostinėje Budapešte atidengtame monumente Lietuvos didžiajam kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui Jogailai ir karalienei Jadvygai. Su Jogailos ir Jadvygos vardais susiję dideli esminiai istoriniai pokyčiai, paveikę ir lietuvių tautos likimą. To meto Europoje Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia Senojo žemyno valstybė, sėkmingai stabdžiusi tiek Aukso ordos,tiek stačiatikių ekspansiją į Vakarų kraštus. Todėl 1386 m. įvykusi dviejų monarchų santuoka nulėmė esmingas politines, religines, politines ir socialines permainas.
Profesorės Dalios Matulaitės kūryboje ryški dar viena kryptis:mąslios moters – literatūrinio personažo vaizdinio ar istorinės asmenybės – meninis įkūnijimas. „Neringa“ – herojiškoji moteris, nes pasak legendos, Neringa – mergelė milžinė, gelbėjusi skęstančius žvejų laivus nuo jūrų drakono. Vilniaus senamiesčio skvere pastatytos „Seserys“ įprasmina moteris kūrėjas. 1997 m. Priekulėje atidengtas paminklas rašytojai Ievai Simonaitytei „Šventvakarių Ėvė“ – tai mąstančios ir intelektualios moters pirmavaizdis. Lietuvos Respublikos Seimo rūmų pagrindiniame kieme ant žirgo išdidžiai joja Adomo Mickevičiaus kovotoja „Gražina“. 2003 m. Šiauliuose pastatytas aušrininkų atminimui skirtas paminklas „Aušra“, pasak D. Matulaitės, ženklina bundančios minties ir valios įtaigą. 1992 m. sukurtą bronzinę skulptūrėlę „Rytas – vakaras“, vaizduojančia moterį, kuri tarsi koplytstulpis saugo savo vaiką. Motinos tema ryški ir 2005 m. pastatytame memoriale „Ramybė“, kuris skirtas Lietuvos kariams, žuvusiems už Tėvynę 1920 m. prie Punsko ir Seinų.