„Viskas iš realybės“
Bronislava BUCHIENĖ
Rugsėjo pabaigoje Tytuvėnų miesto bibliotekoje pristatyta Viktoro Gulbino poezijos knyga „Veidu į vakarą“. Tai trečia kūrėjo knyga. Kaip pats autorius sakė, labiau apgalvota, išgryninta. Poetą labai profesionaliai kalbino ir susitikimo šerdį sukūrė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Zenta Mačiulaitienė. Muzikinius intarpus atliko ir renginį paįvairino Tytuvėnų gimnazijos meno skyriaus mokinės Evelina Volskytė, Paulė Andrulytė, Vakarė Apukaitė ir mokytoja Dovilė Zikienė.
Susitikimo vedėja pristatė Viktorą Gulbiną kaip labai aktyvų žmogų. Kūno kultūra, sportas, pedagoginė veikla, verslas, poezija – dalykai, kurie užėmė daug vietos kūrėjo gyvenime. Kaip sakė pats Viktoras, tikslas tapti sporto meistru, Lietuvos čempionu, buvo įgyvendintas. Tai niekada netrukdė daug skaityti ir po truputį rašyti. Labai daug įvairiose kelionėse sklaidė poezijos knygų – atvertęs bet kurį puslapį gali skaityti vis kitą kūrinį, susipažinti su nauja istorija. Pasak pristatomos knygos autoriaus, kuriančių sportininkų yra nedaug. Tai jam imponuojantys Nacionalinės premijos laureatas Donaldas Kajokas bei prozininkas Algimantas Paltarokas.
Viktoras labai anksti išmoko skaityti ir rašyti. Vaikystėje įsivaizdavo, kad sode gyvena mėgstantis skaityti katinas. Jam rašė laiškus, kišdavo į drevę, o vėliau ten būdavo tuščia. Paklaustas, kaip kažkada nuo prozos perėjo prie eilėraščių, poetas pasakojo, kad dar paauglystėje žurnalą „Genys“ ir vaikų laikraštį „Lietuvos pionierius“ pradėdavo skaityti nuo poezijos puslapių. Jam įdomiausia buvo kūrinių ritmika. Dar tada, įkvėptas įvairių nutikimų bei įvykių pamąstydavo, kaip jis tai aprašytų, bet viską nubraukdavo mintis – „niekada nebūsiu rašytojas“. Kūrybiška prigimtis galutinai pabudo institute, kai eilutės jau pačios liedavosi.
Mokytoja Zenta samprotavo, jog eiles paleisti viešumon turėtų būti labai nelengva. Dažniausiai literatūros kritikai draudžia autorių tapatinti su eilėraščio kalbančiuoju, bet paprastai jie būna labai panašūs. Daugelis prisipažįsta, kad jų eilės krauju rašytos, vadina savo gyvenimo dienoraščiu, autobiografija. Tam pritarė ir knygos „Veidu į vakarą“ autorius. Jis sakė, kad kūryboje yra bent pusė to, ką pats patyrė. Nebūtinai tai išsilieja realiu perpasakojimu, posmuose gali atsispindėti mintys, detalės, įspūdžiai, kuriuos sukėlė žmonės, poelgiai, įvykiai, situacijos…
Pristatymo vedėjos ir knygos autoriaus pokalbyje buvo svarstoma, ar poetu gimstama, ar tampama. Pasinaudodamas vieno kolegos žodžiais, Viktoras atsakė, kad didysis Kūrėjas diktuoja, o jis tik užrašo, tačiau didelę reikšmę poeto tapsmui turi apsiskaitymas, kultūrinė aplinka, nes tik skaitydamas ir girdėdamas poeziją gali įgauti poetinę klausą.
Mokytoja Zenta atviravo, kad, ruošdamasi knygos pristatymui, knygos nepaleido. Ji buvo po ranka, kūriniai dar ir dar kartą skaitomi ir analizuojami. Pedagogė kūrinius apibūdino labai įvairiai: giliamintiškas, lyriškas, modernus, nuoširdus, ironiškas, kandus, savikritiškas, egzistencialistinis, transcendentiškas, filosofiškas, neaiškus, tobulas… Tad pristatymo metu buvo proga paklausti, ką pats autorius mano apie eilėraščius, ar skaitytojo nuomonė yra teisinga. Pasak Viktoro, žmonės turi teisę eiles interpretuoti savaip, mat, viskas priklauso nuo požiūrio į gyvenimą ir patirties, tačiau kuriančiojo tikslas turėtų būti originalumas. Ir ne taip svarbu, turinio ar formos.
Didelė dalis susitikimo skirta konkretiems knygos „Veidu į vakarą“ kūriniams. Renginyje dalyvavusios pedagogės Justina Zaleckienė, Regina Vaičiulienė, meno skyriaus vedėja Nijolė Astašauskienė, profesinio rengimo centro mokytoja Dalia Navickienė bei autorius skaitė eilėraščius, na, o mokytoja Zenta bei pats Viktoras diskutavo apie jų prasmes, simbolius ir gilumą. Auditorijai diskusija buvo įdomi bei vertinga, mat, kaip vėliau sakė Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė Rita Grišienė, skaitytojai galės vartydami knygą būti įžvalgesni, artimesni ten sugulusiems posmams.
„Viešpats be pavadėlio tave per gyvenimą veda“… Neišvengia poetas ir dievoieškos temos. Pasak susitikimo vedėjos, susidaro įspūdis, kad aukščiausiojo buvimas pripažįstamas, tačiau kalbančiojo santykis su juo labai savotiškas – šaltas, tiriantis, ieškantis, abejojantis… Autoriaus atsakymas tiesus – esu „Rymo katalikas“, tik nepraktikuojantis. Santykis su Dievu draugiškas. Jis pataria, padeda, rūpinasi, o Viktoras stengiasi be reikalo nenulaužti medelio, grąžinti į mišką su grybais parsineštą skruzdėlę…
Na, ir kaip gi susitikime su poetu be pokalbio apie moterį. Pasak „Veidu į vakarą“ autoriaus, moteris – poezijos druska. Moteris yra tobulesnė už vyrą. Ji įkvepia pastarąjį darbams bei žygiams, yra taika, meilė, švelnumas, grožis ir gėris. Kai susitikimo vedėja paprieštarauja, kad skyriuje „Mėnulio žuvis“ moters paveikslas visai kitoks, poetas per daug nesileidžia į diskusiją, tačiau dėsto mintis, kokios moterys gali vilioti – tos, su kuriomis norisi dar ir dar kartą susitikti, pamatyti, pakalbėti, pabendrauti. Ne visada pavyksta išsakyti mintis moteriai tiesiogiai, tačiau, pasitelkus eilėraštį, puikiausiai tai įgyvendinama.
Apie konkrečius kūrinius diskutuota plačiau, autorius padainavo keletą savo eilėraščių. Taip prabėgo pristatymo laikas. Už puikiai pravestą išsamų knygos pristatymą mokytojai Zentai Mačiulaitienei dėkojo bei nauja Viktoro Gulbino knyga džiaugėsi Rita Grišienė. Autorių sveikino bibliotekininkė Dalia Galbuogienė, profesinio rengimo centro pedagogės ir mokinės, Tytuvėnų regioninio parko direkcijos atstovė Agnė Areliūnaitė, Emilija Rudzevičienė, Justina Viržintienė ir kiti kūrėjai. Kolega Vladas Kalvaitis akcentavo, kad poetas sulaukė savo brandos, kad su šia knyga galima keliauti ir iki pat Rašytojų sąjungos. Sveikinimų ir padėkų dalį baigė šį susitikimą organizavusi bibliotekininkė Zita Deikutė. Ji, kaip ir visi kiti, palinkėjo naujų kūrinių ir knygų.