Laisvo žodžio vis dar tyko pančiai
Alvydas GEŠTAUTAS
Rytoj minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Tai ir mūsų, „Bičiulio“ laikraščio žurnalistų, kitų jo darbuotojų šventė. Kartu ją švenčia ir gimtosios kalbos mokytojai, bibliotekininkai, knygynų darbuotojai, visi, kam brangi gimtoji kalba, ja parašytos knygos, leidžiami laikraščiai, žurnalai. Mūsų gimtoji kalba, lietuviškas raštas yra vienas svarbiausių bruožų, apibūdinančių tautą. Jau būta siūlymų, kad šią dieną reikia paskelbti švente. Sutikime, ją švęsti būtų kur kas prasmingiau, nei girtas Jonines ar gegužės 1-ąją, kai švenčiama Darbo šventė, kurią paprastai žmonės praleidžia darbuodamiesi laukuose, kolektyviniuose soduose, tvarkydami namus.
Carinė valdžia lietuvišką raštą ir žodį uždraudė 1864 m., kai Lietuvoje prieš metus buvo nuslopintas sukilimas. Keturis dešimtmečius trukęs mūsų gimtojo žodžio ir rašto draudimas padėjo susiformuoti tautinei savimonei ir suvokti, jog lietuvių tautos negalima tapatinti su lenkų ar kokia kita tautybe. Visa tai sudarė prielaidas nacionaliniam išsivaduojamajam judėjimui, atvedusiam į 1918-ųjų vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimą.
Tarpukario metais rašytojai, publicistai labiausiai laisvą žodį pajuto 1926 m., kai Lietuvos prezidentu buvo išrinktas dr. Kazys Grinius, o Seime daugumą sudarė valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Deja, laisvo žodžio, laisvos minties, apskritai, laisvesnio gyvenimo išsigando konservatyvūs politikai bei karininkai. Tais pačiais metais gruodžio mėnesį reakcionieriai, įvykdę valstybės perversmą, ir vėl suvaržė Lietuvos žmonių laisves, teises. Šis suvaržymas tęsėsi daugiau kaip šešis dešimtmečius – iki 1988-ųjų metų, t. y. iki Sąjūdžio susikūrimo ir naujo mūsų tautos žygio į laisvo gyvenimo atgavimą.
Sovietinė konstitucija skelbė, jog yra demokratiškiausia pasaulyje, įteisinanti mūsų laisvių ir teisių vienovę. Deja, tiktai popieriuje buvo garantuotos žodžio, sąžinės, susirinkimų, mitingų, demonstracijų ir kitos laisvės. Tą patyrėme ir mes, vyresniosios kartos žurnalistai. Ir kokių tik absurdų nebuvo! Į laikraščio leidėjus buvo žiūrima kaip į fabriko darbininkus ar kolūkiečius. Buvo metas, kai mūsų redakcija turėjo organizuoti kolektyvo socialistinį lenktyniavimą. Sveiku protu sunku suvokti, kaip kūrybiniai darbuotojai gali tarpusavyje lenktyniauti. Sovietmečiu vieno rajoninio laikraščio redaktorius buvo pasakęs: „Redakcija – tai ne tualetas, į kurį privaloma kasdien nueiti. Žurnalistas – kūrybos žmogus, ir jam negalioja pastovi darbo vieta ir griežtos darbo valandos.“ Deja, mūsų kolektyve buvo privalu paisyti tokios pat darbo drausmės, kaip ir valdžios rūmų kabinetuose ar kolūkio kontoroje. Vyresnieji pamena: kai sovietinės valdžios viršūnėje Leonidą Brežnevą pakeitė kagėbistų vadas Jurijus Andropovas, kuris per trumpą savo valdymo laiką pabandė braškančią sovietinę imperiją gelbėti griežtesne darbo drausme, pareigūnai vaikščiodavo po kavines, restoranus, kino teatrus ir teiraudavosi, kodėl žmonės vidury baltos dienos geria kavą ar žiūri kino filmą. Ir mūsų redakcijoje buvo ant stalo padėtas sąsiuvinis, kuriame reikėjo užrašyti savo pavardę ir nurodyti laiką, kada atėjai į darbovietę ir kada, kur ir kokiu tikslu išėjai. Tuometiniams redakcijos vadovams nepatiko, kai viena kolegė paklausė, ar ir einant į tualetą, kuris tuomet buvo lauke, reikia tame sąsiuvinyje parašyti?
Žurnalistai visuomet stengėsi apginti skriaudžiamą žmogų, nors ta gynyba kai kada būdavo beviltiška. Tuometiniai komunistų partkomo ir vykdomojo komiteto vadai sakydavo, kad jie yra už kritiką, bet konstruktyvią. Tačiau po bent kiek kritiškesnio rašinio pasipildavo ne tik iš rajono, bet ir iš įmonės ar kolūkio vadų įtūžio perpildyti telefono skambučiai. Deja, tas pats yra ir dabar. Mūsų politikai irgi kalba apie konstruktyvią kritiką. Tik neteko girdėti nė vieno šalies ar rajono politiko, pripažinusio, kad kritiškas rašinys jo atžvilgiu konstruktyvus. Tačiau, kai žurnalistai pakritikuoja vieno ar kito politiko oponentus, tuomet žurnalistai už priešininko kritiką sulaukia komplimentų. Girdi, laikraštis nors kartą parašė tiesą…
Kai į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas, prasidėjo ne tik jo garsioji „perestrojka“, bet ir blaivaus gyvenimo būdo vajus. Tuometinis mūsų laikraščio vadovas pasakė: jei rasiu kuriam kabinete limonado butelį, eisit iš darbo! Kai drąsesni kolegos paklausė, kodėl net ir tokio gėrimo negalima darbovietėje gerti, vadovas atsakė: jei geriat limonadą, tai gal ir kažką stipresnio…
Sovietmečiu gyvavo visuotinė cenzūra. Buvo periodas, kai net negalėjome paskelbti, kiek gyventojų gyvena Kelmėje, Tytuvėnuose ar Užventyje. Šių eilučių autorius sulaukė priekaištų už tai, kad paviešino komunistų plenume paskelbtą rajone besimokančių pirmokų skaičių. Ir šiandien sunku suvokti, kodėl net ir tokia statistika buvo draudžiama.
Mes, žurnalistai, tikrąją žodžio laisvę pajutome 1988-1990 m., t. y. nuo Sąjūdžio gimimo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Deja, po 1990 m. kovo 11-osios vėl laisvąjį žodį pradėjo persekioti valdžios pančiai. Naujajai valdžiai nepatiko, kad per mažai garbinamas Disidentas Nr. 1, Savanoris Nr. 1, Šaulys Nr. 1, Profesorius Nr. 1. Bet valdžios radikalai rado išeitį. Jie pasuko komunistų išmėgintu keliu ir įkūrė savo „organą“ – „Lietuvos aido“ laikraštį, kuris liaupsino Aukščiausiosios Tarybos vadovybę ir koneveikė politikus, laisvos Lietuvos piliečius, drįstančius pareikšti kritiškesnę mintį valstybės pirmųjų asmenų adresu. O pastarieji, beje, ne be žiniasklaidos pastangų atėję į valdžią, ją pradėjo vadinti „purvasklaida“, „žiniaspjauda“. Mus, rajono žurnalistus, kaip leisti demokratišką laikraštį, mokė elektrikai, kino mechanikai, zootechnikai, veterinoriai bei visas „megztųjų berečių“ korpusas, ištikimas vienam ir neklystančiam 1990-1992 m. politikui.
Metai bėgo, valdžios keitėsi, tačiau kiekviena jų stengėsi pančioti laisvą žodį. Tą daro ir dabartinė valdžia, kuriai vadovauja Agronomas Nr. 1 ir didžiausias Marijos žemės kultūros žinovas. Per pastaruosius pusketvirtų metų, prisidengiant grėsme nacionaliniam saugumui, buvo bandoma uždrausti pirmųjų valstybės asmenų – apskritai, valdžios kritiką, taip pat nustatyti žiniasklaidoje teigiamos ir neigiamos informacijos proporciją. Kai kurie žurnalistai ir leidinių redaktoriai patyrė net specialiųjų tarnybų persekiojimą. Dažnas dar neužmiršo, kai prieš kelis metus ne vienas televizijos kanalas rodė, kaip per pietų pertrauką iš kavinės pareigūnai išveda ir sulaiko „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės vadovą Gedvydą Vainauską. Paskui pastarąjį kelerius metus vilkosi nusikaltėlio šleifas. Tik neseniai teismas šį žurnalistą išteisino. Jo advokatas Gintaras Černiauskas labai taikliai pastebėjo: „Jei žmogus sekamas per pietus, privačiose kelionėse, po darbo – tai jau panašu į policinę valstybę.
Su teismais susidūrėme ir mes, „Bičiulio“ leidėjai. Bandė mus teisti pagal Baudžiamąjį kodeksą, kai kam teko būti ir specialiuoju liudytoju, nuo kurio iki kaltinamojo tėra vienas žingsnis, reikėjo teisme įrodinėti, kad atskleidžiame ne žmogaus privatų gyvenimą, o norime parodyti, kaip į kairę bei į dešinę taškomi viešieji finansai. Kai kurios bylos tęsdavosi net penkmečiais. Ir dabar gyvename nežinomybėje. Viena mokytoja apskundė laikraštį už tai, kad šis paviešino Kontrolės ir audito tarnybos tikrinimo medžiagą. Prieita iki tokių absurdų, kad redakcija buvo kalta, jog nepatikrino, ar kontrolierių faktai… teisingi. Ši byla pasiekė net Aukščiausiąjį teismą, kuris panaikino žemesniųjų teismo instancijų sprendimus. Tačiau pedagogė nerimsta toliau, vėl verčia mus gaišti laiką ir bylinėtis. O garbioji mokytoja neskuba vykdyti Aukščiausiojo teismo sprendimo ir grąžinti mums jai pagal panaikintą sprendimą sumokėtus pinigus.
Lietuvoje nėra kitos veiklos sferos, išskyrus žiniasklaidą, kuri turėtų du specifinius prievaizdus – Visuomenės informavimo etikos komisiją ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą. Su abiem institucijomis turėjome reikalų. Teko gaišti laiką ir į Vilnių vykti bei aiškintis, ne kodėl neetiškai parašėme, o kodėl… nerašėme. Kai kam dar atrodo, kad „Bičiulio“ laikraštis yra savivaldybės ar valstybės nuosavybė. Neseniai gavome straipsnį iš Nacionalinės žemės tarnybos su griežtu reikalavimu išspausdinti. Žinoma, veltui. Redaktorė sulaukė šios tarnybos atstovės skambučio, kuri įrodinėjo, kad privatus laikraštis privalo spausdinti valdiškų įstaigų atsiųstas publikacijas. Yra vis dar manančių, kad mūsų ar bet kuris kitas laikraštis yra vienos ar kitos valdžios nuosavybė, jog mums atlyginimai mokami iš biudžeto. Deja, „Bičiulio“ savininkai yra tik jo darbuotojai arba jame anksčiau dirbę, nepriklausantys jokioms politinėms partijoms ar judėjimams.
Nors ir bandoma pančioti laisvą žodį, tačiau mes ir toliau išliksime laisvi, nepriklausomi, nepataikausime jokiai valdžiai, interesų grupei, netarnausime nei dešiniesiems, nei kairiesiems, nei centristams, nei populistams.