Alma, kurią pažinojau

Alvydas GEŠTAUTAS

                      Šiandien sukanka 60 metų, kai gimė Alma Monkauskaitė – Lietuvos nusipelniusi sveikatos apsaugos darbuotoja, gydytoja higienistė epidemiologė, visuomenės sveikatos vadybos magistrė, Kelmės rajono savivaldybės tarybos (1995-2012 m.) ir Seimo (2012-2016 m.) narė, Lietuvos socialdemokratų partijos, visuomenės veikėja. Ji gimė Skuodo rajone, aukso medaliu baigė Sedos vidurinę mokyklą, o vėliau su pagyrimu Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įgijusi aukštojo mokslo diplomą nuo 1987 m. gyveno Kelmėje. Pakirsta klastingos ligos, nesulaukusi nė 57-ių, 2018-ųjų metų balandžio 2-ąją – antrą Šv. Velykų dieną – iškeliavo Amžinybėn.

Kelias į Kelmę

                      Su A. Monkauskaite bei tuometinio mūsų rajono Agropramoninio susivienijimo viršininko pavaduotoju Stanislovu Jonaičiu vykome į Kražius, Pašilę, Karklėnus, Stulgius, Pakražantį ir domėjomės, kaip kolūkiai, tarybiniai ūkiai pasiruošę priimti besiruošiančius atvykti talkininkauti Kauno medicinos instituto studentus. Jie gyvendavo mokyklų bendrabučiuose arba kultūros namuose.

                      Jau šios kelionės metu įsiminė jaunos medikės dalykiškumas, konkretumas, o ypač realybės jausmas. Pastarojo kaip tik trūko tų laikų valstybės tarnautojams, nes dažnas laikydavosi tvirtai įsikabinęs į įstatymo raidę.

                      Toks Almos požiūris maloniai nustebino žmones, su kuriais ji tą kartą bendravo. Jauna specialistė Kelmės rajono sanitarinės epidemiologijos stotyje pakeitė iš Kelmės išvykusį irgi jauną, bet labai priekabų higienistą.

                      Alma labai pamėgo Kelmę, jos krašto žmones ir beveik niekada nekilo mintis ją palikti. Stebino tik tai, kad dar vakarykštė studentė, medicinos studijas baigusi su pagyrimu, pasiliko ne universitete, kokioje nors sostinėje esančioje tuo metu prestižinėje įstaigoje, o atvyko į Kelmę.

                      – Mano tėvai – paprasti kaimo žmonės. Neturėjau įtakingų giminaičių, o per skirstymą man pasakė: „Esi jauna komunistė ir duodame partinį įpareigojimą – pakelk sanitarijos lygį Šilalėje arba Kelmėje“. Pasirinkau Kelmę ir niekada nesigailėjau,– prabėgus keliems gyvenimo dešimtmečiams mūsų rajone sakė A. Monkauskaitė.

                      Metai bėgo, keitėsi įstaigos, kurioje Alma dirbo, pavadinimas ir jos pareigos. Kai ši įstaiga vadinosi Higienos centru, jos direktorius Mejeris Ceikinskis gavo pasiūlymą dirbti Šiauliuose. Šios įstaigos valdžia direktoriumi norėjo paskirti specialistą iš Gargždų. Higienos centro darbuotojai subruzdo, parašė pareiškimą, kuriame reikalavo, kad direktorė būtų paskirta Alma. Pareiškimą pasirašė beveik visi darbuotojai. Valdžiai teko nusileisti, ir direktore buvo paskirta A. Monkauskaitė.

                      – Alma buvo žodžio žmogus, viską padarydavo laiku, strategiškai mąstė, nes suplanavusi vieną ar kitą darbą pati savęs ir bendradarbių klausdavo, o kas bus vėliau. Jai būdingas principingumas, plati erudicija, žingeidumas, taip ją apibūdina buvusi bendradarbė, bendrapartietė, su Alma iki paskutinių gyvenimo dienų bendravusi,– Lina Balčiūnienė.

                      Alma su pirmąja darboviete atsisveikino 2012 m., kai buvo išrinkta Seimo nare Kelmės vienmandatėje apygardoje. Tuomet ji dirbo jau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento Kelmės skyriaus vedėja.

Principinga ir žmonėms atsidavusi politikė

                      Kai 1988 m. prasidėjo Atgimimas, A. Monkauskaitė nesistengė daryti, kaip daugelis kitų, karjeros Sąjūdyje. Ji buvo šio judėjimo paprasta darbininkė. Arčiau širdies jai buvo Žaliųjų judėjimas. Ji su šio judėjimo aktyvistais rūpinosi švaria aplinka, kad ant mūsų stalo patektų kokybiški maisto produktai, kolūkių fermose būtų švaru.

                      1995 m. ją, nepartinę, dalyvauti rajono savivaldybės tarybos rinkimuose Demokratinės darbo partijos sąraše pasiūlė jos lyderis Zenonas Mačernius. Po partiečių reitingavimo ji atsidūrė sąrašo trečioje vietoje. Tačiau kai kurie šios partijos veikėjai nuogąstavo, ar Almai suteikta trečioji vieta rinkimų sąraše partijai nepadarys „meškos paslaugos“. „Jei būtų gydanti daktarė – viskas tvarkoje. Bet ji yra kontroliuojanti ir žmones baudžianti. Ar tie, kuriuos ji nubaudė, balsuos?“ – taip mąstė ne vienas šios partijos veikėjas.

                      Tačiau šie ir vėlesni rinkimai tokius nuogąstavimus paneigė. Alma šešis kartus buvo išrinkta į rajono tarybą. Penkerius metus dirbo opozicijoje ir buvo Socialinių reikalų ir sveiktos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotoja. 2001 m. Demokratinė darbo ir Socialdemokratų partijos susijungė bei pasivadino pastarosios pavadinimu. Alma tapo šios partijos nare ir viena ryškiausių jos figūrų. Dvylika metų ji vadovavo mūsų rajono tarybos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos komitetui, Bendruomenės sveikatos tarybai, buvo Nacionalinės sveikatos apsaugos tarybos nare, o bendrapartiečiai jai patikėjo vadovauti partijos respublikiniam Sveikatos reikalų komitetui.

                      Monkauskaitė iš kitų politikų išsiskyrė tuo, kad pati, o ne savivaldybės administracijos specialistai, ruošdavo rajono tarybai sprendimų projektus, juos pristatydavo. Rengė ne vieną europinį projektą. Po vieno įvykdyto projekto ji pasakojo:

                      – Susidūriau su niūria gyvenimo tikrove. Projekto metu sutaupėme lėšų ir dar vienai gydymo įstaigai nupirkome automobilį. Gavau velnių, kad pasiūliau pirkti automobilį, o lėšų nepanaudojau „atkatams“, neparėmiau partijos. Bet užtat miegu ramiai, mano sąžinė švari.

                      Ir 2012-2016 m., dirbdama Seime, ji, kaip dalis kitų kolegų medikų, nesiveržė dirbti į komitetus, kurių nariai daug keliaudavo ir užsiimdavo eurointegracijos, NATO, kitais globaliais reikalais. Ji pasirinko darbą Sveikatos reikalų komitete. Ir čia ji nesiveržė prie spaudos ir televizijos žurnalistų, nedalyvaudavo šou laidose, o dirbo tą darbą, kuris ir priklauso parlamentarui. Svarbiausias jos darbas – 2015-2025 m. nacionalinė sveikatos apsaugos programa, pagal kurią mūsų šalies sveikatos apsaugos sistema savo veiklas organizuoja ir dabar. Taip sutapo, kad po jos pristatytos minėtos programos netrukus atsistatydino sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Almai buvo siūlomas ministrės postas, bet ši jo atsisakė. Beje, dar anksčiau dalis mūsų rajono žmonių ją matė ir rajono mero poste, tačiau šios partijos vadus baugino Almos reiklumas, principingumas.

Kelionių paviliota

                      Monkauskaitė jau studijų metais aplankė daugelį tuometinės Sovietų sąjungos vietų. Kai buvo atkurta Lietuvos valstybė, ji išmaišė beveik visą Europą ir kaip turistė, ir kaip politikė, ir kaip savos srities specialistė, nes teko stažuotis Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje. Jai kelionėse labai praversdavo, kad dar nuo mokyklos laikų puikiai kalbėjo vokiškai, rusiškai, vėliau išmoko italų bei anglų kalbas. Mylimiausia jos šalis – Italija, į kurią ji ir kelis kartus per metus nuvykdavo. Šios šalies Modenos mieste gyveno jos sesuo Vita, sukūrusi šeimą su italu.

                      Drauge su ja buvome dvylikoje Europos šalių. Tai kelionės kartu su Kelmės Rotary klubo bendraminčiais, su savivaldybės delegacijomis. Ypač įsiminė 2001 m. kelionė su savivaldybės delegacija į Norvegijos Karalystės Floros komuną. Tuometinis vienas rajono vadovų išsigando, kad kelionė rajono biudžetui brangiai kainuos. Alma iš savų lėšų pusę kelionės išlaidų padengė pati. Vyko į Florą ne tuščiomis, o vežėsi projektą, susijusį su tuberkuliozės prevencija. Prieš tai su norvegais jau ryšius buvo užmezgę rotariečiai. To vizito metu Kelmės ir Floros buvo pasirašyta sutartis ir tarp šių savivaldybių. Floros komunos valdžia pritarė ir tuberkuliozės prevencijos projektui bei jos startui skyrė 18 tūkstančių Norvegijos kronų (apie 10 tūkst. litų, euro tuomet dar nebuvo). Tai vienintelis atvejis per 31 atkurtos Lietuvos metus, kai mūsų rajono delegacija grįžo iš vizito užsienyje ne tik su parašyta sutartimi, bet ir su piniginiu įnašu. Po penkerių metų A. Monkauskaitė į Florą vyko kaip delegacijos vadovė ir pasakė kalbą, kurios klausėsi Norvegijos Karalystės sosto įpėdinis.

                      2004 m. Italijos Ferenzzano komunos kvietimu mūsų rajono savivaldybės delegacija vyko pasirašyti bendradarbiavimo ketinimo protokolo. Kartu vyko ir „Tadujos“ folkloro kolektyvas. Tai nedidelė Italijos savivaldybė, primenanti savo dydžiu ir gyventojų skaičiumi Tytuvėnus. Labai nustebome, kad nesutikome nei angliškai, nei vokiškai kalbančių žmonių. Padėtį gelbėjo Alma, kuriai tą kartą teko nelengvas vertėjos krūvis.

                      Su Alma teko vaikščioti Venecijos, Prahos ir Krokuvos gatvėmis. Susidarė įspūdis, kad ji šiuose miestuose jaučiasi kaip žuvis vandenyje, lyg vaikščiotų Kelmėje, kurioje gyvena, ar Vilniuje, kur praleido studijų metus. Taupydama laiką, ji mus vedė trumpindama kelią įvairių skverų takeliais, namų kiemais ir t.t. Kartais ji vos ne bėgte bėgo, o kai kas iš kolegų vis klausdavo: „Alma, ar toli kokia kavinė, jau pavargom“.

                      Monkauskaitė mėgo keliauti ir po gimtąją Lietuvą, aplankyti žinomus šalies žmones. Dažniausiai tai būdavo kelių dienų išvykos. Alma turėjo kažkokią sunkiai žodžiais nusakomą vidinę jėgą, kuria uždegdavo kitus, net ir pačius didžiausius namisėdas. Ji stengdavosi nė vienos atostogų dienos nepraleisti namuose. Artimuosius lankydavo poilsio ar švenčių dienomis. Bet ir tai, jei pastarųjų susidarydavo keturios ar penkios dienos, Alma ir jas skirdavo kelionėms į svečius kraštus.

Balčiūnienės archyvo nuotraukos