Amžino poilsio vieta pasirūpino globėjai

Ona JAUTAKIENĖ

– Ji Stulgiuose būdama devynerių atsirado,- pasakojo apie šio kaimo kapinėse prieš metus palaidotą Bronislavą Žaludaitę stulgiškė Elena Struželienė. – Sunkus buvo jos gyvenimas ir vaikystėj, ir suaugus…

1920 metais gimusią B. Žaludaitę visi vadino Rozalija arba meiliai – Rožyte, Rožele… Sako, vieniša, keistoka, giliai tikinti moteris pati sau tą vardą susigalvojo, nes tikrasis, pase įrašytasis, jai pasirodęs negražus, vyriškas. Ilgus metus Roželė buvo Stulgių bažnyčios „zvanininkė“. Atsimenu, kaip sovietmečiu ji rikiuodavo procesijas: atrodė man paslaptinga, pasipuošusi, kitaip susišukavusi ir kitokia, nei kitos kaimo moterys… Prireikus surikiuodavo, vesdavo bažnyčioje „stacijas“, giedodavo „Kalnus“ ir, kaip man visada atrodė, sudėtingą bažnytinę liturgiją išmanė ne blogiau už besikeičiančius klebonus…

Skurdžioje dūminėje pirkelėje gyvenusi moteris ilgus metus vertėsi iš to, ką gaudavo, aplankiusi artimesnius ir tolimesnius kaimynus. Apie tai, kaip Roželę atleido iš „zvanininkių“, rašė sovietinė spauda, pasakojo „Amerikos balsas“, tad moteris buvo savotiška žiniasklaidos „žvaigždė“… Yra ir šių eilučių autorei tekę rašyti apie šaltą, vėtrų perpučiamą Rozalijos pirkelę,- ilgus metus ji laikėsi įsitvėrusi to savo vienišo ir skurdaus, bet savarankiško gyvenimo, ir nė už ką nesutiko keltis į „valdiškus namus“… Buvo to šalčio dėka skaudžiai apdegusi, o kaimynams labiausiai įsiminė kaip pamestų kačių globėja, laikiusi jų dešimtimis ir dalinusis su gyvūnais paskutiniu savo kąsniu…

Kito žmogaus smerkti neturime teisės… Kaimo keistuolei likimas šyptelėjo gal tik vieną kartą, kai prieš septynetą metų pateko į Liolius. Kaip prisimena Liolių socialinių globos namų ilgametis direktorius Stepas Dzimidas, Rozaliją atvežė šaltą vasario dieną… Ji neturėjo artimųjų, todėl po mirties paliko iš pašalpos sutaupytus 6352 litus. Už juos S. Dzimidui ir jo pavaduotojui, stulgiškiui Steponui Stoniui ir kilo mintis pastatyti Roželei paminklą ir kapą sutvarkyti taip, kad jam praktiškai nereikėtų priežiūros. Kapo sutvarkymas kainavo 6000 Lt, likę pinigai bus kapo priežiūrai.

Bronislavos Žaludaitės amžinojo poilsio vietą pašventino Stulgių ir Pakražančio parapijų klebonas kun. Saulius Sausdravas. Ir nuplaukė giesmė per kapines, kuriose mėgo vaikštinėti Roželė gyva būdama, ne vieną kapą palaistydama, nuravėdama, „Amžiną atilsį“ sukalbėdama…

158 globotiniais šiuo metu besirūpinantis S. Dzimidas džiaugiasi, kad vienišos senolės kapas nesunyks, neapaugs velėna:

– Galėjome taip padaryti, nes Rozalija neturėjo giminių. Matytumėt, kiek senukų sutaupytų pinigų atvažiuoja išsivežti vaikai, anūkai, dukterėčios… Vienas globotinis dukterėčiai 10 tūkst. Lt atidavė. O paskui būna taip, kad nė kapo nuravėti nebėra kam…