Ar apynasris dezinformacijai netaps ir apynasriu laisvai minčiai?

Dar Seimo pavasario sesijoje Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) pirmininkas Laurynas Kriščiūnas ir jo kolegė, buvosios prezidentės Dalios Grybauskaitė patarėja, Daiva Ulbinaitė, pristatė informacinės gynybos įstatymų paketą, kuriuo siūloma kriminalizuoti, t. y. numatyti administracinę arba baudžiamąją atsakomybę už dezinformaciją, kuria siekiama pakenkti Lietuvos nacionaliniam saugumui, konstitucinei santvarkai ar viešajai tvarkai, už agresyvaus karo ar kitokio ginkluoto konflikto kurstymo skatinimą, pateisinimą ar propogavimą. Tam pritaria dalis ir valdančiajai daugumai, ir opozicijai priklausančių Seimo narių. Tačiau kai kurie parlamentarai, aktyvūs visuomenininkai, o ypač žiniasklaidos atstovai pastebi, jog šiuose pasiūlymuose galimai yra už-slėptų pavojų laisvos minties varžymui, cenzūrai.

Dezinformacija vadinama tyčiniu pobūdžiu kuriama ir pratinama informacija žinant, kad ji yra neteisinga. Taip ją apibūdina oficiali Krašto apsaugos ministerijos informacija. Kiti šaltiniai nurodo, jog ja siekiama poliarizuoti visuomenę, mažinti pasitikėjimą valdžios institucijomis ar daryti įtaką rinkimams.

Didžioji Lietuvos gyventojų dalis sutiks, kad mūsų šalis patiria rusiško fašizmo informacines atakas. Kai kurie analitikai pastebi, kad mes dažnai linkę atmušti informacinio karo atakas, o ne patys atakuoti, t. y. demaskuoti įvairias melagystes.

1. Ulbinaitė teigia, jog jos ir kolegų siūlymai remiasi moksliniais tyrimais, kad ir Lietuvoje yra dezinformaciją skleidžiančių žurnalistų, prorusiškų žiniasklaidos priemonių, o iš viso pastaruoju metu prieš Baltijos šalis užfiksuota apie 1200 dezinformacinių atakų. Politikė teigia, kad labiausiai pažeidžiami dezinformacijai yra provincijos gyventojai.

Kai peržiūri D. Ulbinaitės interviu, beveik visi jai pateikti klausimai yra palankūs politikės pozicijai. Tačiau yra portalų, į kurių pateiktus klausimus, buvusi dešinioji D. Grybauskaitės ranka, neatsako. Ji nenurodo mokslinių tyrimų autorių, nepateikia Lietuvos žurnalistų pavardžių, žiniasklaidos priemonių sąrašų, kurie galimai tarnauja Lietuvai nedraugiškoms jėgoms. Beje, D. Ulbinaitė nenurodo ir kokiu šaltiniu remiasi, pateikdama minėtą 1200 išpuolių skaičių.

Dėl šios ir kitų priežasčių, konkretumo stokos, kai kas kelia klausimą: ar kova su dezinformacija nevirs kova su kai kam nepalankia nuomone. Kai pasigilini į D. Ulbinaitės kalbas, publikacijas, pamatai, kad dezinformacija paliečia ir aplinkos apsaugą, sveikatos sistemą, energetiką. Atidžiau stebintys rajono politinį gyvenimą atkreipia dėmesį, kad tiek Savivaldybės tarybos nariai, tiek aktyvūs gyventojai diskutuoja dėl atsinaujinančios energijos – pirmiausia dėl vėjo jėgainių plėtros mūsų rajone. Vadinasi, pagal D. Ulbinaitę, pasisakantieji už vėjo jėgainių plėtros ribojimą, jau būtų priskirti prie dezinformacijos skleidėjų ir priėmus jos ir kolegų siūlomus teisės aktus, būtų patraukti administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

Daug diskusijų pas mus kyla ir dėl aplinkos apsaugos, o pirmiausia dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo. Mūsų rajono savivaldybė yra Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (ŠRATC) dalininkė. Šiame centre pastaruoju metu vos ne absoliuti betvarkė. Neatsitiktinai atsistatydino jos direktorius Žilvinas Šilgalis. Įžvalgūs buvo tie mūsų rajono žmonės, kurie abejojo efektyvia ŠRATC veikla nors jo įstatuose buvo surašytos tos funkcijos, kurios įteisintos Lietuvos teisės aktuose. Kas tai? Ką reiškia tokia abejonė – dezinformaciją ar nuomonę?

Įsiminė pirmosios atkurtos Lietuvos Vyriausybės švietimo ir kultūros ministro, dabartinio premjero Mindaugo Sinkevičiaus patarėjo, Dariaus Kuolio žodžiai: „Visų pirma, ponia Ulbinaitė siekia įstatymu ne tik išplėsti, bet ir ištrinti „dezinformacijos“, už kurią žmonės baustini, ribas. Po jos būrio pergalės parlamente „dezinformacija“ Lietuvoje bus laikoma ne tik „skleidžiama ir platinama“, bet ir „kuriama klaidinanti informacija“, kuria siekiama „pakenkti svarbiems visuomenės interesams“.

Savaime suprantama: kas yra „kuriama klaidinanti“ informacija, kas yra „svarbūs visuomenės interesai“, spręsite ne jūs, o patikimi valdžios vyrai ir moterys. Taigi kovinis Ulbinaitės būrys jus atiduoda valdžios savivalėn.

Baudžiama bus ir už kuriamą bei skleidžiamą „informaciją, kuria siekiama destabilizuoti valstybės institucijų veiklą“, už „klaidinančią informaciją, kuria siekiama paveikti rinkimus, referendumus“.

Taigi represinėms institucijoms pavedama spręsti, kuri ir kieno išsakyta valstybės pareigūnų bei įstaigų kritika yra leistina, o kuri ir kieno išsakyta – „destabilizuojanti“, taigi draustina ir baustina.

Įgyvendinus Ulbinaitės projektą, represinės institucijos taps ir aktyvios Lietuvos politinių procesų dalyvės: daugiau nuo jų vykdomos kontrolės nei nuo lietuvių valios turėtų priklausyti rinkimų ir referendumų rezultatai.“

Mane, provincijos gyventoją, žeidžia D. Ulbinaitės kalbos apie jos gyventojų pažeidžiamumą. Visą tai suprantu, kad provincijoje gyvena neišpruseliai, antrarūšiai žmonės. Bet gal yra taip, kad tokį konservatorių požiūrį lemia tai, jog jie turi gerokai mažesnį palaikymą regionuose, kuriuose pastaruoju metu įsitvirtino socialdemokratų ar kitos centro kairės partijos. Ir tai natūralu. Pagal politikos taisykles kairiųjų elektoratas yra labiau socialiai pažeidžiami žmonės. Jų Lietuvos provincijoje yra daugiau. Juk kai kuriuose rajonuose vidutinis darbo užmokestis yra daugiau kaip tūkstančiu eurų mažesnis nei Vilniuje. Pats L. Kaščiūnas, būdamas Kelmėje, pripažino, jog konservatoriai vien Vilniaus miesto rinkėjų balsais niekada neužkops į valdžios olimpą, todėl reikia atsisukti į regionus, siūlyti jų gyventojams reikalingus sprendimus.

Kita vertus galimi bandymai po dezinformacijos vėliava paslėpti laisvos minties suvaržymą nestebina, juk laisvam žodžiui spąstus spendė valdžioje buvę veikėjai nuo istorinės Kovo 11-osios. Tuomet Aukščiausiosios Tarybos radikalesnių deputatų iniciatyva buvo atkurtas Valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“, kuriam buvo patikėta įtikinti Lietuvos žmones, kad tai, ką nusprendė tuometinės parlamento vadovas Vytautas Lansbergis ir jo aplinka, yra išmintinga ir teisinga, o kitų nuomonių pateikimas yra Lietuvos išdavystė. Ir pat V. Lansbergis jam netinkančią žiniasklaidą vadino „purvasklaida“, o oponentus – „šunauja“.

Bet mūsų demokratija brendo ir galiausia teisės aktuose buvo įteisintas demokratiniam pasauliui būdingas draudimas, kad valstybės, savivaldybių institucijos, partijos neturėtų savo laikraščių, kitų leidinių, o šiais laikais ir portalų. Taip išvengėme valdžios tiesos monopolio. Bet bandymų varžyti laisvą mintį buvo ir yra. Pavyzdžiui, 2016–2020 m., kai valdžioje buvo „valstiečiai“. Jų radikaliam sparnui kilo mintis, kad Visuomenės informavimo įstatyme bei kituose teisės aktuose būtina įteisinti normą, pagal kurią laikraštyje ar portale būtų išlaikyta teigiamos ir kritinės informacijos pusiausvyra. Sakykite, iš kur žurnalistams surasti tiek teigiamos informacijos, jei jos vienu, ar kitu metu nėra arba yra nedaug? Kai į valdžią grįžo konservatoriai ir jų valdymo metais prasidėjo karas Ukrainoje, vėl prabilta apie tai, kad nedera menkinti valdžios autoriteto, nes tuo gali pasinaudoti rusofašistai.

Prieš kelerius metus dalyvavau viename žurnalistų renginyje. Diskusiją moderavo žinomi žurnalistai Daiva Žeimytė-Bilienė, Vytautas Bruveris, tuometiniai Europarlamentarai Andrius Kubilius, Petras Aušrevičius, įvairių sričių ekspertai. Tada prelegentų paklausiau, kodėl Lietuvoje nutrauktas mums nedraugiškų šalių televizijos kanalų transliavimas, nes visada geriau žinoti, ką pats priešas kalba, o ne tik klausyti jų lietuviškųjų kritikų. Išgirdau atsakymą, kad mūsų visuomenė nėra pakankamai brandi ir gali patikėti mūsų nedraugų skleidžiamu melu. Tada priminiau, kodėl 1988 m., kai susikūrė Sąjūdis, jis iš visų pusių buvo smerkiamas, tačiau žmonės rinkosi į šimtatūkstantinius mitingus. Deja, atsakymo neišgirdau. Ir labai stebiuosi, nes į tai atsakyti gali daugelis. Tais laikais Sąjūdis ką žadėjo, tą padarė. Buvo atkurta nepriklausoma Lietuva. Todėl ir dabar reikia kalbėti ne apie neatsparią melui visuomenę, o apie tai kad mūsų valdžia, nesvarbu kokia – dešinė ar kairė, neįvykdo duotų pažadų, todėl žmonės netiki ne laisva valstybe, o jos valdžia. Pastaroji dažnai mėgsta susitapatinti tiek su valstybe, tiek su Tauta.

Kyla dar vienas klausimas. Jeigu bus priimtas minėtas įstatymų paketas, susijęs su administracine ar baudžiamąja atsakomybe dėl dezinformacijos skleidimo, kaip tuomet bus pasielgta su Seimo nariais, kurie balsuos prieš D. Ulbinaitės, L. Kaščiūno siūlomus projektus. Tarkim, prieš šį projektą balsuos 30–40 Seimo narių, jie tokį sprendimą argumentuos. Vadinasi, pagal įstatymų projektų teikėjus skleis dezinformaciją. Gal „išminties bokštai“ visiems nebalsavusiems organizuos apkaltas? Švelniai pajuokausiu. Tuomet Marijos žemė taps politinių rekordų pasaulio lyderė. Taip pat ir politinių nesąmonių. O gal pagal pastarąsias jau ir pirmaujame. Tokio chaoso, koks dabar yra valdžios koridoriuose, nesu regėjęs per 36-erius Kovo 11-osios Lietuvos metus… Gal dėl to mūsų didieji valdžiažmogiai ir bijo tiesos bei nori ją pavadinti dezinformacija?