Asociacijos „Valpainių sūriai“ veikla ir nauja pradžia po gaisro

Viktorija MĖČAJŪTĖ

Asociacija „Valpainių sūriai“ garsūs savo gausia, plačiai paplitusia produkcija. Daugelis girdėjo ir apie pernai ją ištikusį gaisrą, tačiau maža dalis žmonių žino, kaip atrodo gyvenimas už sūrinės durų ir kur gimė pirmieji sūriai.

Dalia Zakarienė – Valpainių bendruomenės pirmininkė, „Valpainių sūrių“ įkūrėja. Moteris pasakoja, kad sūrius namuose gamino jau apie dvidešimt metų. Pradžioje juos gamino savo šeimai, vėliau, 2012 metais tapusi Valpainių bendruomenės pirmininke, sūriais bendruomenės šventėse ir susibūrimuose vaišindavo kaimynus. Gavusi pasiūlymą iš seniūno sudalyvavo Pakražančio sūrių šventėje, kur galimybę paragauti jos gaminių turėjo dar daugiau žmonių.

Dalia sulaukė patarimo iš Kelmės vietos veiklos grupės pamėginti rašyti projektą sūrinės finansavimui gauti, taip ji galėtų išpildyti savo svajonę ir pasilengvinti darbą. Moteris ėmė domėtis reikalavimais ir nusprendė pabandyti. Projektas buvo patvirtintas 2020 metais. D. Zakarienė neslėpė, kad sunkiausia buvo susirasti tinkamą įrangą, nes pati sūrius gamindavo namų virtuvėje paprastame puode ir naudodavo rankinius medinius spaustuvus. Informacijos ieškojo internete, vyko į parodą „Ką pasėsi…“, ten rado įmonę, kuri tokia įranga prekiauja. Neilgai trukus viskas buvo paruošta ir pradėta gaminti sūrius.

Dalia pasakoja, kad visas darbas ūkyje dabar tenka vyrui. Ryte karvytes pamelžia drauge, vėliau ji visą dieną darbuojasi sūrinėje, o vyras atlieka kitus ūkio darbus, o vakare vėl kartu eina prie karvių. Moteris džiaugiasi, kad sulaukia pagalbos ir iš vaikų. Dukros padeda produkciją platinti, kadangi abi gyvena Kaune, nuveža sūrių ir ten. Sūnūs padeda prie ūkio darbų. Vasarą atėjus šienapjūtei, jie padeda atlikti nemažą dalį darbų, nes vieniems viską spėti būtų neįmanoma. Sūrinėje dirba marti Laura Zakarienė. Jau nuo pat sūrinės įkūrimo pradžios, sulaukus daug užsakymų, ji ėmėsi padėti anytai.

Paklausus apie sūrių receptus sūrinės įkūrėja sako, kad žmones šiais laikais nustebinti yra labai sudėtinga: „Vien su paprastu spaustu, natūraliu sūriu nepritrauksi jaunimo ar miesto žmonių. Jie kitokių skonių nori. Tai priverčia galvoti, ką reikia įdėti, pakeisti, kad pirkėją pritrauktum“. Dalia prisimena, kad tradicinius sūrius gamindavo jos močiutė, daugiausia mėgo gaminti ožkos sūrius su kmynais, gamindavo džiovintus sūrius. Sūrinėje džiovintų sūrių negamina, nes tai reikalautų labai didelių išlaidų, kurių netrūksta ir dabar. D. Zakarienė pasakoja, kad kitus receptus sukuria eksperimentuodamos kartu su darbuotojomis: „Kuri, improvizuoji, kaip ir kokį pyragą“. Dar kitus sūrius pamato mugėse, tačiau visada bando juos padaryti kitokius. Moteris dažnai sulaukia klausimo, kas jų sūrinės technologai, tačiau – tokių nėra. Jos pačios su darbuotojomis tobulina receptus, ragauja ir pirkėjams pateikia naujus skonius tik tada, kai galutinis variantas tenkina jas pačias.

Be sūrių gaminimo Dalia Zakarienė dar priimdavo ekskursijas tiek iš Lietuvos miestų, tiek iš Latvijos bei Graikijos. Jų metu žmonės galėdavo pamatyti, kaip gaminami sūriai, o po to turėjo galimybę jų paragauti.

„Valpainių sūrių“ gaminama produkcija plačiai paplitusi Lietuvoje. Darbo dienomis sūriais prekiauja vietiniuose turguose, o savaitgaliais vyksta į miestų šventes ir įvairias muges. Į turgus dažniausiai važinėja viena Laura, o į muges vyksta abi kartu su Dalia. Mat mugėse – ne taip kaip turguose, neleidžiama prekiauti tiesiai iš autobuso, reikia pasistatyti palapinę, atsinešti šaldytuvą, susistatyti stalus ir pan.

Žmonės perka įvairius sūrius, tačiau pirmiausiai išperkami kepti, su šonine, įvairiais prieskoniais. Pasitaiko, mugėse žmonės nusiperka jų produkcijos, o vėliau skambina ir užsisako dar. Skambina iš kitų miestų parduotuvių, prašo atsiųsti. Būna, kad nespėja visiems pagaminti, tad užsakovams tenka palaukti eilėje. Pirkėjai užsuka ir į pačią sūrinę, kai važiuoja pro šalį. Jei atvažiuoja iš toliau, perka didesniais kiekiais, parveža lauktuvių giminėms ar vaišina bendradarbius. Populiari prekė – sūrių rinkiniai, kuriuos sūrinėje supakuoja kaip dovaną. Dažnai tokius perka ir vežasi, nes namie vakarais galima surengti savotišką degustaciją.

Tiek ekskursijas, tiek sūrių gamybą teko nutraukti dėl įvykusio gaisro. Greta sūrinės buvusiame ūkiniame pastate užsidegė šaldytuvas. Moteris neslepia, kad jei ne projektas, sūrinė galimai veiklos nebūtų atnaujinusi, būtų abu su vyrų pardavę gyvulius, nes iš mažų pieno supirkimo kainų nepavyktų išgyventi. Dalia Zakarienė prisimena ir jaučiasi labai dėkinga visiems, kurie prisidėjo prie sūrinės atstatymo. Žmonės iš bendruomenės, rajono, net buvę pirkėjai iš Kauno siuntė paramą. Jei ne visų gausi pagalba ir parama, vargu ar būtų pavykę sūrinę atstatyti.

Sūrinė atnaujino savo veiklą nuo šių metų vasario mėnesio. Dabar joje dirba 3 darbuotojos, per dieną yra pagaminama apie 200 sūrių. Asociacija „Valpainių sūriai“ gali pasiūlyti 24 skirtingų skonių sūrius: saldžius, rūkytus, keptus. Dalia sako, kad toliau nieko               stipriai keisti neketina ir būtų laiminga, jei pavyktų viską išlaikyti taip, kaip yra dabar – svarbiausia, kad užtektų sveikatos. Vieninteliai planai – didinti melžiamų karvių bandą, nes didėjant užsakymų kiekiui, trūksta pieno. Taip pat norėtų atnaujinti ekskursijų vykdymą, nes vis sulaukia skambučių su prašymais priimti. Norint tai padaryti, reikia statyti papildomą pastatą, kad turėtų kur priimti žmones, nes seniau juos priimdavo pirtelėje, tačiau po gaisro joje apsigyveno patys.