Demokratija ar susiskaldymas ir susipriešinimas?

Mindaugo Sinkevičiaus Vyriausybė, likus daugiau kaip dvejiems metams iki šios Seimo kadencijos pabaigos, akcentavo tris savo programos prioritetus: demografinės situacijos gerinimas, didesnis dėmesys regionams bei visuomenės susiskaldymo ir susipriešinimo mažinimas. Dėl pastarojo prioriteto girdime įvairių nuomonių. Vieni sako, kad tai yra ne visuomenės susipriešinimas, o normalios demokratijos būsena, nuomonių įvairovė kai kada paryškinama protesto akcijomis, mitingais.

Vyresnės kartos žmonės, gerai menantys sovietmetį, žino, kad tais laikais buvo ne tikra, o parodomoji demokratija. Ar buvo galima tuomet kalbėti apie idėjų konkurenciją, kuri skatina visapusišką vieno ar kito krašto pažangą, kai rinkimai buvo be pasirinkimo, t.y. kiekvienoje apygardoje buvo iškeltas tik vienas kandidatas ir tas pats su komunistinės valdžios palaiminimu. Sovietinėje ir sovietinės Lietuvos konstitucijose buvo įteisinta vienpartinė sistema, t.y. komunistų partijos valdžios monopolis.

Tačiau, kai Sovietų sąjungos vadu tapo Michailas Gorbačiovas ir jis pradėjo kalbėti apie demokratiją, viešumą, prasidėjo netgi demokratiniai konkurencingi įmonių, įstaigų, jų padalinių vadovų rinkimai, tuomet situacija pradėjo keistis.

Lietuvoje tikri demokratijos vėjai pradėjo pūsti 1988 m., kai susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau Sąjūdis – aut. pastaba). Sąjūdis vis labiau pradėjo konkuruoti su oficialia komunistine valdžia. Palaipsniui stiebėsi tikros politikos daigai. Oficialiai valdžiai tai buvo didžiulis iššūkis, nes jai iš uždarų suvažiavimų, posėdžių salių bei kabinetų reikėjo išeiti į aikštes ir kalbėti šimtatūkstantinei miniai. Kadangi kompartija iš karto ryžtingų veiksmų nesiėmė, Sąjūdžio keltos Lietuvos suvereniteto, konkurencingų rinkimų, kitos demokratinės idėjos, istorinės tiesos viešinimas kai kam atrodė labai radikalūs. Sąjūdžio organizuotos protesto akcijos, piketai, mitingai nukreipti prieš oficialią valdžią, kai kam pasirodė visuomenės skaldymu ir susipriešinimu. Tačiau istorikai, sociologai, filosofai pirmuosius Sąjūdžio veiklos mėnesius dar nevadino tikra politika. Netgi jos dar nebuvo po Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo. Pirmasis rimtas Sąjūdžio ir komunistinės valdžios susikirtimas įvyko 1988 m., kai Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba nepalaikė Estijos TSR konstitucijos pataisų, kuriomis buvo įteisinta Estijos įstatymų viršenybė prieš sovietus. Tą kartą Sąjūdis siūlė palaikyti estus, tačiau dauguma tuometinių deputatų tam nepritarė. Po šio įvykio filosofas Julius Lozoraitis tai apibūdino kaip neregėtą naujovę pokario Lietuvoje: „Mūsų padangėje tarytum pasirodė naujas, ankščiau tik iš toli regėtas reiškinys – politinė kova. Šiokius tokius kontūrus įgavo politinės jėgos ir jų pozicijos. Net oficialiai buvo pripažinta, kad šiame susidūrime vienos pusės laimėjimas bent iš dalies reiškia kitos pusės pralaimėjimą. /…/  Taigi kare – kaip kare. Ši nauja situacija neįprasta, net bauginanti, ji „at hominem“ kreipiasi į kiekvieną ir reikalauja apsisprendimo bei pasirinkimo. Bet būtent rinkimasis yra sunkiai įmanomas. Ir ne tik todėl, kad visa ligšioline mūsų socialinio gyvenimo sankloda priešinasi bet kokiai grynai asmeninei pozicijai, bet ir todėl, kad kiek išsiskyrusių politinių tendencijų principiniai konfrontacijos taškai yra neryškūs ir sąlygiški. Kvietimas nekonfrontuoti, nesiskaldyti skamba iš abiejų pusių, net ir vienijimosi platformos panašios kaip du broliai dvyniai – už persitvarkymą, už demokratiją, už Lietuvos suverenitetą. Žodžiu, visai ne kaip kare.“

O vienas Sąjūdžio lyderių Romualdas Ozolas teigė: „Tai, kas įvyko, yra pirmas ryškus mūsų visuomenės politinės diferenciacijos aktas. Mes netekome dvasinės vienybės, prasidėjo politinė diferenciacija, kuri dar negreit, dar nežinia į ką išsirutulios ir kada vėl susiformuos į naują, dabar jau politinių pažiūrų pagrindu pasiektą vienybę. Gaila, kad atsisakius svarstyti galimybę priimti 70-ąjį Konstitucijos straipsnį mes praradome politinę mūsų visos ligšiolinės veiklos įprasminimo galimybę ir kad naujoji mūsų politinė diferenciacija vyksta būtent šito praradimo erdvėj. Tai ją darys ypatingai dramatiška, tačiau tai nereiškia, kad ji taps chaosu, nereiškia, kad neįmanomas produktyvus, konstruktyvus politinio pliuralizmo plėtojimas.“

Kitas civilizuotos politinės diferenciacijos pavyzdys – 1989 m., pirmą kartą po 1926 m. perversmo Lietuvoje vykę demokratiniai rinkimai į TSRS liaudies deputatus. Tada savo kandidatus kėlė Sąjūdis, Lietuvos kompartija, tuomet dar buvusi tik sovietinės kompartijos padaliniu, darbo kolektyvai, visuomeninės organizacijos. Sąjūdis triuškinamai laimėjo rinkimus. Kompartija buvo priversta padaryti rimtas išvadas, kurios baigėsi tų pačių 1989 m. gruodžio mėnesį savarankiškos LKP įkūrimu.

Tuos įvykius labiau vadinčiau normalia Vakarų civilizacijos demokratija, kuri kai kada neišvengia radikalizmo, minios valdžios akimirkų, necivilizuotų politinės konkurencijos būdų. Spaudoje, televizijoje, radijuje daugelyje kandidatų į deputatus, rinkėjų susitikimuose vis tik tokio susipriešinimo tarp atskirų stovyklų, koks atsirado jau po Kovo 11-osios, nebuvo.

Susipriešinimas ir susiskaldymas labiausiai išryškėjo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, t.y. po istorinio Kovo 11-osios akto priėmimo. Tada vis labiau pradėjo ryškėti takoskyra tarp Sąjūdžio, o vėliau jau Aukščiausios Tarybos pirmininko Vytauto Lansbergio ir savarankiškos LKP lyderio Algirdo Brazausko šalininkų, rėmėjų. Tuo laiku Lietuvoje susidarė tokia situacija: Sąjūdis buvo populiariausia politinė jėga, o populiariausiu politiku buvo A. Brazauskas.

Ši priešprieša vis gilėjo, tačiau nesutrukdė Lietuvos žmonėms lemtingų Sausio 13-osios įvykių ir 1991 m. Sovietijoje kilusio pučo metu susitelkti. Kai Sovietijoje žlugo paskutinis stalinistų bandymas užgniaužti demokratinius procesus, Lietuva ir kitos buvusios sovietinės respublikos sulaukė masinio tarptautinio pripažinimo. Po jo Sovietų sąjunga, kurią JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pavadino „blogio imperija“, žlugo.

Atrodė, kad galime ramiai be išorės grėsmių kurti savo valstybę. Žinoma, ne pagal V. Lansbergio ar A. Brazausko užgaidas, o civilizuotoje idėjų konkurencijoje. Tačiau, taip neįvyko. Nuo Vilniaus iki atokiausių provincijos miestelių bei kaimų matėme ryškų susipriešinimą ir susiskaldymą, neapykantą.

Aukščiausioje Taryboje įsitvirtinusi V. Lansbergio ir jo šalininkų stovykla dažnai rodė nepasitikėjimą savivaldybėmis, todėl didėjo valdžios centralizacija. Nemažai savivaldybių teritorijose dirbusių pareigūnų, kuriuos „laimino“ centrinė valdžia, buvo nekompetentingi. Šiandien sunku patikėti, kad mūsų rajone Valstybės kontrolės atstovu dirbo technikumą baigęs tarybinio ūkio elektrikas, Privatizavimo tarnybai vadovavo, taip pat tokio pat lygio tik statybininko ir melioratoriaus išsilavinimą turintis uolus Sąjūdžio tarnas, mokytojams apie tautinės mokyklos idėjas aiškino kino mechanikas ir elektrikas bei pan.

Galiausia V. Lansbergio politinis sparnas 1992 m. gegužės pabaigoje iniciavo referendumą, kuriuo norėta, nepriėmus nuolatinės Konstitucijos, įteisinti Lietuvoje Prezidento instituciją. Bet referendumas „pravirto“. Tada, Aukščiausioje Taryboje pralaimėto referendumo iniciatoriai pradėjo posėdžiauti kitoje salėje. Taigi Lietuvoje susidarė kuriozinė situacija, kuri liudijo, jog turime lyg du parlamentus. Visgi Aukščiausios Tarybos deputatų garbei reikia pasakyti, kad jie surado savyje jėgų, politinės išminties ir nutarė įpusėjus kadencijai išsiskirstyti. Bet iki tol sutarė atlikti vieną istorinį darbą – parengti Lietuvos Konstitucijos projektą ir jį pateikti referendumui. Pastarajame Lietuvos žmonės Konstitucijos projektui pritarė ir jau 34-erius metus pagal ją gyvename.

Kartu su referendumu 1992 m. spalio 25 d. vyko rinkimai į Seimą. Rinkimus triuškinamai laimėjo Demokratinė darbo partija (buvusi savarankiška LKP – aut. pastaba). Netrukus jos lyderis A. Brazauskas pirmą kartą tiesioginiuose rinkimuose buvo išrinktas prezidentu. Tačiau visuomenėje susiskaldymas bei susipriešinimas tęsėsi, o valdžios keitėsi švytuoklės principu: kairiuosius keitė dešinieji, pastaruosius – kairieji.

Žinoma, politinė branda tvirtėjo, augo politinė kultūra. Ypač tai pamatėme, kai 1998 m. prezidentu buvo išrinktas Valdas Adamkus. Jį iki šiol laikau lietuviškos politinės kultūros etalonu. Čia prisimenu dar 1993 m. vykusius pirmuosius Prezidento rinkimus. Tuomet A. Brazausko varžovu buvo išeivijos atstovas Stasys Lozoraitis. V. Adamkus buvo jo rinkimų štabo vadovu. Tada jis dar gyveno ir dirbo JAV. V. Adamkus atvykęs į mūsų rajoną, ne vienoje auditorijoje kalbėjo: „Aš atvažiavau ne niekinti, žeminti, smerkti A. Brazausko. Jis yra doras žmogus, Lietuvai padaręs gerų darbų. Jūs šį žmogų gerai žinote. Mano atvykimo tikslas – pristatyti jums mažiau žinomą kitą kandidatą, jo siūlomas idėjas Lietuvai. Už ką balsuosite – jūsų pasirinkimas ir teisė.“

Tais laikais Kelmės rajono žmonės pamatė aukščiausios politinės kultūros pilotažą, o svarbiausia – alternatyvius teiginius prieš susipriešinimą ir susiskaldymą. Beje, tuomet mūsų rajono dešiniesiems radikalams labai nepatiko tokios V. Adamkaus mintys. O ypač teiginys, kad V. Lansbergis daug nusipelnė Lietuvai, bet padarė klaidą, jog savo bendražygiais pasirinko vagnorius ir kitus nekompetentingus, bet jam labai lojalius žmones.

Metai bėgo ir vis labiau į istoriją jau beveik nukeliavo lansbergininkų ir brazauskininkų priešprieša. Tai liudija ir gebėjimas tarp dešiniųjų ir kairiųjų susitarti svarbiausiais mūsų valstybės raidos klausimais, o ypač gynybos ir saugumo.

Dar prieš pusantro dešimtmečio sunku buvo įsivaizduoti, kad mūsų rajone kartu gali dirbti konservatoriai ir socialdemokratai. Tačiau 2019 m. po savivaldos rinkimų mūsų rajono socialdemokratai ir konservatoriai dirbo valdančioje daugumoje. O šioje kadencijoje – opozicijoje.

Dabar mūsų rajone politinės konkurencijos stovyklos pasikeitė. Priminsiu, kad politinė partija „Nemuno Aušra“, kuriai vadovauja pas mus Seimo nariu išrinktas Remigijus Žemaitaitis, turi gausiausią, dešimties Savivaldybės tarybos narių skaičių bei vienintelį šalyje, šios politinės jėgos remiamą merą Ildefonsą Petkevičių. Kitos politinės partijos, išskyrus pavienius Tarybos narius, oponuoja „aušriečiams“.

Tačiau Lietuvoje dabar matome kitokios priešpriešos dalykų. Tiesa, jie yra trumpalaikiai. Pavyzdžiui, praėjusiais metais, kai buvo formuojama Ingos Ruginienės Vyriausybė, o valdančioje daugumoje buvo „Nemuno Aušra“, kurios deleguotas atstovas tapo kultūros ministru. Tada kilo kultūros sąjūdininkų judėjimas. Šį judėjimą paskatino dar vienas dalykas – su visuomeniniu transliuotoju (LRT) susijusios teisės aktų pataisos. Jų oponentai pirmiausia įžvelgė, kad šiomis pataisomis centro kairės valdžia bando pakeisti visuomeninio transliuotojo generalinio direktoriaus atleidimo ir skyrimo tvarką bei pasikėsinimą į laisvą žodį. Seimas priėmė pataisas, tačiau LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrė ir toliau sėkmingai tęsia savo kadenciją.

Taip ir neaišku, kokiais argumentais dėl visuomenės susiskaldymo ir susipriešinimo remiasi M. Sinkevičiaus Vyriausybė. Ką tik paminėtus faktus labiau vadinčiau normalios politinės diferenciacijos pavyzdžiais.

Tačiau, gal per dažnai mes žmonių priešpriešą tapatiname su politinių idėjų ir vertybių konkuravimu. Nemažiau, o gal netgi labiau visuomenės susipriešinimą kelia socialinės–ekonominės problemos. Pavyzdžiui, „dviejų Lietuvų“, t.y. Vilniaus ir kitų šalies regionų atskirtis. Juk Vilniuje vidutinis darbo užmokestis (VDU) į rankas jau viršija du tūkstančius, o Zarasų rajone nesiekia nė tūkstančio eurų.

Provincijos savivaldybėse, kur vyrauja smulkus ir vidutinis verslas, o samdomi žmonės dažnai gauna tik minimalią algą arba šiek tiek didesnę, su tam tikru pavydu ar apmaudu mato, kas vyksta viešajame sektoriuje, kur ne tik savivaldybės vadovų, o eilinių specialistų algos siekia du–tris tūkstančius eurų. Netgi kai kurių Savivaldybės įmonių vadovų atlyginimai popieriuje jau viršijo penkis tūkstančius eurų, nors kitų šios bendrovės darbuotojų atlygiai gerokai mažesni. Jei dabartinei Vyriausybei pavyks pagaliau atsisukti veidu į regionus, gal tuomet ir priešprieša dėl socialinių–ekonominių dalykų sušvelnės, o gyventojų skaičius provincijoje bent stabilizuosis.

Susipriešinimą skatina ir netolygumai, susiję su švietimo, sveikatos apsaugos paslaugomis, kultūros lauku. Žinoma, vieni netolygumai labiau ryškūs, kiti – nepastebimi. Bet, kai viską sudedi krūvon, pastebi, kad socialiai pažeidžiamų žmonių pretenzijos yra pagrįstos.

Politinės jėgos savo programose akcentuoja socialinės atskirties mažinimą, socialinį teisingumą. Natūralu, kad kiekviena partija savo konkrečius veiksmus siūlo pagal deklaruojamas vertybes. Tačiau labai dažnai rinkiminiai pažadai ir lieka pažadais bei užmirštami jau kitą dieną atsidūrus valdžioje. Kol politikams trūks politinės valios, o jos reikia kuomet būtina priimti, šiandien gal ir nepopuliarius, bet į pažangą orientuotus sprendimus, tol visapusiškas atskirties mažinimas ir liks deklaracija. O politikai dažnai vengia į ateitį orientuotų sprendimų dėl to, kad jie nori būti populiarūs čia ir dabar, nes priešingu atveju valdžios koridorius teks pakeisti į Užimtumo tarnybos koridorius.