Dygliuotas laisvės kelias

Birželio 14–ąją minime Gedulo ir vilties dieną. Tai dienai auštant 1941 m. enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus ir trėmimus. Per vieną savaitę iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Tarp jų buvo ir kelmiškės gydytojos Rūtos Kotrynos Juškaitės, Prezidento generolo Jono Žemaičio dukterėčios, šeima. Ta proga su gydytoja prisiminimais keliaujame į šaltąją Komiją, kur gyvuliniais vagonais buvo atvežta jos šeima, prisimename vieną iškiliausių tautos asmenybių, Rūtos Kotrynos dėdę Joną Žemaitį, kuriam, ar ne likimo ironija, Lietuvos kariuomenės dieną prieš 58-erius metus buvo užvilkti mirtininko marškiniai. Lapkričio 26-ąją jis buvo sušaudytas Butyrkose (Maskvoje).

Dėdę primena nuotraukos

Rūtos Kotrynos mama Kotryna Juškienė buvo Prezidento Jono Žemaičio sesė. Tad Rūta Kotryna, prisimindama mamą, kartu prisimena ir dėdę Joną. Jos namuose it kokiame muziejuje nuo sienų žvelgia generolas Jonas Žemaitis, jo aplinkos žmonės. Gydytoja ilgėliau stabteli ties nuotrauka, daryta prieš pat tremtį. Joje mažutė Rūta sėdi mamai ant kelių, o dėdė Jonas stovi atsirėmęs į medį, tarsi jau tuomet „užsiprogramuodamas“ save miškinio daliai. R. K. Juškaitė savo dėdės Jono beveik neprisimena, gal tik vienas kitas epizodas iš atminties išplaukia, bet žino apie jį labai daug, tarsi drauge būtų visą gyvenimą nugyvenę, nes jų šeimoje apie dėdę buvo kalbama daug, už jį buvo meldžiamasi. Ir nuotraukų daug išlikę.

Šiurpi pažintis su stribais

Šiluviškiai Juškos buvo iš tų nelaimingųjų, kurie į tremtį išdardėjo pirmuoju etapu. Nebuvo Juškos didžiažemiai ar, kaip juos sovietai vadino, buožės, teturėjo vos porą hektarų žemės. Bet Rapolas Juška buvo Šiluvos šaulių vadas, Kotryna Juškienė – mokytoja ir taip pat šaulė. Jie buvo tautos šviesuoliai ir tuo buvo sovietams pavojingi.

Kai atblerbė sunkvežimiai vežti Juškų, Rūtelei ėjo vos treti metukai. Jos sesė Aušrelė buvo penkerių, o broliukas Ramojus – ketverių. Kilus kieme sąmyšiui, Aušrelė suvokė, jog vyksta kažkas labai blogo ir ketino lėkti pas senelius šauktis pagalbos. Bet su savimi ji norėjo pasiimti ir mažąją sesutę. Aušrelė pranėrė pro kapinių tvoroje žiojėjusią skylę (namas stovėjo prie miestelio kapinių), o belendančią Rūtelę pastebėjo stribas. Stribas čiupo mažąją už kojos ir taip ją atvilko iki sunkvežimio, kuriame jau buvo Kotryna Juškienė. Atvilko ir sviedė į kėbulą it kokią pliauską. Kaip rašo savo atsiminimuose knygoje „Žuvusiųjų Prezidentas“ Kazimiera Rašimaitė–Stankienė, Rūtelė praklykė visą varginančią kelionę iki pat Komijos. Pasirodo, stribas jai išsuko koją. Kadangi traukinys dardėjo ne į ligoninę, kur vaikui reikėjo pagalbos, o į dar didesnes kančias, Rūta Kotryna liko luoša visam gyvenimui.

Rūta Kotryna sako, jog viename vagone su jos šeima į nežinią dardėjo ir dvi Kelmės dvaro savininkės seserys Gruževskaitės.

Ieškojo dėdės

Kotryna Rūta prisimena, jog tremtyje apie dėdę Joną daug kalbama nebuvo, nes ką ir kalbėt, jei jie buvo atskirti šitokių tolybių. „O gal ir buvo kalbama, bet aš buvau per maža tai suvokti. Atsimenu, kai viena mūsų likimo sesių, ilgai klykusi ant gulto (suaugusieji buvo išvaryti į darbus), nutilo, mes, dvi bendraamžės, šalia jos žaidėme toliau, nė nesuprasdamos, jog ji jau mirė. Bet atsimenu, jog kagėbistai ne kartą klausinėjo tėvų apie dėdę Joną, už jo išdavimą žadėjo parvežti atgal į Lietuvą. Bet ką tėvai galėjo pasakyti, būdami taip toli. O jei ir būtų ką nors žinoję, tai tikrai nebūtų pasakę“.

Minėtoji K. Rašimaitė–Stankienė prisimena, jog Juškų išties „kietų“ būta. Tremtyje, Kortkeraso lagerio komendantas liepė pasirašyti popierius, jog jie čia atvyko savo noru. Daug kas, bijodamas būti nušautas, pasirašė. „O Kotryna pasakė: „Nesirašysiu. Jei norite, galite nušauti“. Pati Rūta prisimena atvejį, kai mamos buvo reikalaujama pasirašyti, kad sutinka, jog yra ištremta amžinai: „Už šio dokumento nevykdymą grėsė 20 metų katorga. Bet mama atkirto, jog amžino nieko nėra, todėl ji pasirašyti negalinti. Nežinia, kas dėjosi to čekisto galvoje, bet jis mūsų mamos už tai neįskundė. Tikriausiai, pats pasirašė“. Šį atvejį pašnekovė sakosi gerai atsimenanti todėl, jog tarp tremtinių tuomet kilo didelis sujudimas, jie nerimavo, kas dabar Kotrynai bus? Nebuvo nieko.

Senelio kelnės

Amžininkai J.Žemaitį prisimena kaip labai gabų, bet gan tylų ir kuklų vaikiną, laisvai kalbėjusį keletu užsienio kalbų, išsilavinimą gavusį Prancūzijoje. Jis labai mylėjęs Raseinių kraštą, dažnai lankydavęsis pas tėvus. Kai Jonas išėjo į mišką, jo tėvai gyveno Kiaulininkuose. Nebepakeldami stribų persekiojimų ir mušimo, Jono tėvai, Jonas ir Petronelė Žemaičiai, slapčiom pasitraukė į Palangą, paskui slapstėsi tarp karo griuvėsių Klaipėdoje, o gyvenimą baigė Laugalių kaimo netoli Gargždų senelių namuose, kur juos taip pat buvo pasiekusi skaudi stribų ranka. Rūta Kotryna pasakoja, jog jos sesė Aušra, kuriai tuo metu buvo, berods, 10 ar 12 metų, su kitų tremtinių šiek tiek vyresniu berniuku buvo pabėgę iš tremties ir netgi aplankę senelius. „Seneliai gyveno skurde ir nuolatinėje baimėje, sielojosi ir dėl tremtyje esančios dukros, ir dėl miške kovojančio Jono. Aušrai atvykus, jie norėjo ką nors anūkėlei padovanoti, o nieko neturėjo. Senelis jai padovanojo savo… kelnes. Tokias pilkas. Iš jų sesė pasisiuvo suknelę, kurią vėliau ir aš vilkėjau. Babytė padovanojo maldaknygę. Beje, bėglė Aušrelė buvo sučiupta ir per kalėjimus, it didžiausia nusikaltėlė, vėl buvo sugrąžinta tėvams. Su ja kartu pabėgęs berniukas jau buvo įstojęs į Telšių amatų mokyklą, bet kažkas jį įskundė. Jam tuomet jau buvo 16 metų, todėl jis pirmiausiai buvo nuteistas trims metams kalėjimo“.

Į Lietuvą Rūta Kotryna sugrįžo tik 1972 metais. Sibire baigusi medicinos institutą, ketino įsidarbinti Raseinių ligoninėje. Bet vyr. gydytojas, vos pamatęs, iš kur ji atvyko, atsisakė ją priimti. Girdi, gal tu pabėgusi esi. Tada ji įsidarbino Kelmės ligoninėje psichiatre. Ir taip – iki šiolei.

Sūnus ieškojo tėvo

R. K. Juškaitė palaikė artimus ryšius su dėdės Jono sūnumi Laimučiu Jonu, kuris užaugo svetima Liubinavičiaus pavarde, kurią jam davė jį užauginusi moteris, Radviliškio mokytoja Ona Liubinavičienė. Jo motina Elena Žemaitienė mirė, kai Laimučiui tebuvo penkeri. Jautė, kad mirs, jei nesikreips į gydytojus, bet bijojo į juos kreiptis, kad vėl nepakliūtų į kagėbistų rankas, kuriose jau buvo buvusi.

Laimonas Žemaičiu vėl tapo tik Nepriklausomybės laikais. Deja, šiandien jis jau iškeliavęs pas tėtį.

Rinkosi sąžinę

Karas J. Žemaitį užklupo Varėnos poligone. Gavęs įsakymą trauktis į Rytus, Jonas su grupe karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė vokiečiams, o netrukus ir nuo jų pasitraukė, įsidarbino Kaune Energetikos valdyboje. Dar vokiečių okupacijos metais jis įsitraukė į rezistencinę veiklą, platino antinacinę literatūrą, Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo apie 150 vyrų į generolo P. Plechavičiaus vietinę rinktinę.

Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, susisiekė su Lietuvos laisvės armijos (LLA) atstovais ir, davęs priesaiką, įsijungė į Juozo Čeponio vadovaujamą partizanų Žebenkšties rinktinę. 1948 m. J. Žemaitis jau buvo Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų vadas, o 1949 metų vasarį išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku, o taip pat laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. J. Žemaičio bunkeris Šimkaičių miške buvo išduotas 1953 metų gegužės 30–ąją. Kiek J. Žemaitis svarbus buvo sovietinei valdžiai, rodo jau vien tas faktas, jog jis tardyti buvo nuvežtas pačiam L. Berijai į Maskvą. Nužudžius L. Beriją, J. Žemaitis vėl buvo pargabentas į Lietuvą ir dar ko ne metus pergyveno savo budelį, jei gyvenimą kagėbistų rankose galima vadinti gyvenimu. O mirčiai jis vėl buvo išvežtas į Maskvą, kur liko Vidaus reikalų ministerijos Butyrkų kalėjimo specialiosios dalies viršininkės Čiupiatovos surašyta pažyma: „Pabaltijo karinės apygardos tribunolo 1954 06 07 nuosprendis Jonui Žemaičiui įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d.“. Beje, paskutinis pasmerktojo noras taip pat buvo neįvykdytas – jis norėjo pamatyti sūnų.

Pagerbtas atminimas

Svarbu pripažinti, jog net atgavę Nepriklausomybę mes dar gan ilgai neskubėjome atiduoti pagarbos vienam iškiliausių savo tautos sūnų. Tik E.Ignatavičius ir J. Sabolius dokumentiniame filme 1995 m. drįso jį pavadinti: „Ketvirtasis prezidentas.“ 1996 m. J. Žemaičio tėviškėje Šiluvoje buvo pastatytas koplytstulpis. 1997 m. jis vasario 16-osios proga buvo LR Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, po metų – 1998 m. sausio 26 d. LR Prezidento dekretu jam buvo suteikta dimisijos brigados generolo laipsnis, o tų pačių metų lapkričio 20 d. jo vardas buvo suteiktas Kauno karo akademijai. 1999-ųjų vasario 16-ąją generolui Jonui Žemaičiui Krašto apsaugos ministerija atidengė paminklą. 2004 m. paminklas jam buvo pastatytas ir Palangoje ir t.t. Ir tik 2009 m. kovo 12 d. LR Seimas priėmė deklaraciją, kurioje pripažino, kad nuo 1949 metų vasario 16 d. Lietuvos kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties Jonas Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Lietuvos Prezidento pareigas. Prezidento Jono Žemaičio vardas buvo suteiktas Raseinių gimnazijai. Pora metų anksčiau jo vardas buvo suteiktas Šimkaičių pagrindinei mokyklai.