Ekrane – Vainius Urbonavičius

Kelmės rajono Žemaitės viešojoje bibliotekoje studija „Gin–Dia“ pristatė ketvirtąjį ciklo Kražių VEIDAI filmą, skirtą Vainiui Urbonavičiui. Tiesa, Vainius iš prabėgusių 82-jų gyvenimo metų ilgiausiai gyveno ir tebegyvena Kelmėje. Tačiau jo gimtinė netoli Kražių, buvusiame Žibuoklių dvare, kurio savininkas buvo jo tėvas Henrikas Urbonavičius. Filmo herojus ir krikštytas Kražių bažnyčioje. Priminsime, kad pirmieji šio ciklo filmai buvo skirti kražiškiui istorijos mokytojui, kraštotyrininkui Edvardui Dirmeikiui, Kražių seniūnijoje gyvenančiai partizanei bei politinei kalinei Julijai Žibutienei – Liepsnai bei Vašilėnų šviesuolei, kraštotyrininkei, Reginos Biržinytės premijos laureatei Janinai Garbenienei.

Studija „Gian–Dia“ – tai Dianos ir Gintauto Stungurių šeima, kuri prieš keletą metų atvyko gyventi iš Šiaulių į Kražius. D. ir G. Stunguriai kūrė dokumentinius ir kitus filmus apie žinomus Šiaulių miesto meno, kultūros, kitų sričių žmones. Šį darbą tęsia ir toliau, jau gyvendami Kražiuose. Diana kuria filmų scenarijus, yra prodiuserė, o Gintautas režisuoja filmus, juos montuoja ir t. t.

– Turėjome informacijos, kad Vainius jau senas, neprigirdi ir bus sunku su juo bendrauti, – tokiais žodžiais filmo premjeros pristatymą pradėjo D. Stungurienė. – Vis tik ryžomės susipažinti ir buvome nustebę, kad tai stiprus vyras, gerai girdi, lengvai bendrauja. Pasikalbėjome, labai įdomus žmogus, sutiko filmuotis.

– Tai žmogus enciklopedija. Nuostabi atmintis ir jokių fobijų. Prifilmavome ne vienam filmui. Buvo problema apsispręsti, ką akcentuoti kuriant filmą. Kadangi filmas pažintinis, nutarėme giliai nenagrinėti. Kaip į vieną valandą sudėti 16 nufilmuotų valandų?, – žmonos mintis tęsė G. Stungurys. – Buvo lengva judėti, mums vis reikėjo pristabdyti, suplanuota buvo daugiau, nei turėjome laiko filmo kūrimui. Nuvykus pas budistus, atrodė, kad jis jau seniai pažįstamas su jais, nors lankėsi pirmą kartą. Vainiui budistinė pasaulėžiūra artima. Jis nereligingas, bet domisi visų religijų filosofija. Mums vis kilo klausimas, kaip sutalpina savyje tiek žinių ir tiek istorijų?

Beje, Gintautas ir su šio filmo sukūrimu pratęsė gražią tradiciją – nupiešė V. Urbonavičiaus portretą. Tokius piešinius turi ir pirmieji, jau minėtieji trys ciklo „Kražių VEIDAI“ herojai.

Apie tai, kaip sekėsi piešti V. Urbonavičiaus portretą Gintautas sakė:

– Kaip nupiešti tokio būdo žmogų? Juk portrete svarbiausia perteikti charakterį ir išlaikyti panašumą. Piešti pradėjau jau užbaiginėdamas kurti filmą. Tai tikriausiai ir padėjo. Jau po kelių štrichų jis tapo panašus ir lyg pats save piešė – buvo toks jausmas. Piešinyje ryškus charakteris, bet ne tas, kurį norėjau parodyti. Tai ne tas Vainius, kurį aš pažinau. Supratau, Vainius toks savarankiškas, kad net piešinį pakoregavo savaip – man nesuprantamu būdu.

D. Stungurienė perskaitė ir šviesios atminties kelmiškės poetės Reginos Biržinytės eilėraštį „Keistuolis“, kuris, pasak šviesios atminties mokytojos Eglės Tutinienės, ir buvo skirtas V. Urbonavičiui.Filmas prasideda Kelmės krašto muziejaus direktorės Danutės Žalpienės pasakojimu apie filmo herojų. Vainių giminystės ryšiai sieja su garsiomis Putvinskių ir Gruzdžių giminėmis. Per Gruzdžių giminės liniją galima atsekti ir Vainiaus ryšį su mūsų kraštiečiu, Grimzelių kaime gimusiu ir augusiu, garsiu fotomenininku Rimantu Dichavičiumi. Filme kalba ir Vainiaus pusbrolio sūnus, Šaulių sąjungos kūrėjo Vlado Pūtvio–Putvinskio proproanūkis, mūsų rajono Savivaldybės tarybos narys Tautvilas Putvis, dabar Graužikų apylinkėse ūkininkaujantis anksčiau garsiems giminaičiams priklausiusiose žemėse.

Vėliau filmo kūrėjai kalbasi su savo herojumi prie Kražių bažnyčios. Vainiaus tėvas Henrikas Urbonavičius buvo šviesus žmogus. Jį pažinojusieji prisimena, kad šis tarpukario metais pirkdavo knygas, kurių kaina prilygdavo karvei. H. Urbonavičius buvo įkūręs ir žemės ūkio mokyklą. Anksčiau jo valdomas dvaras vadinosi Ganypravos dvaru, tačiau jo savininkas vėliau dvarą pervadino Žibuoklių vardu.

Vainius gimė 1942-siais, t. y. Antrojo pasaulinio karo metais, todėl Žibuoklių dvaro klestėjimų laikų jau nematė. Urbonavičių dvare vokiečiai buvo įkūrę karo ligoninę. Kai sovietų kariuomenė vėl grįžo į Lietuvą, Urbonavičiai su vokiečių medikais pasitraukė į Vokietiją. Tačiau kuomet Raudonoji armija įsiveržė į Vokietiją Urbonavičių šeimą grąžino į Lietuvą. Bet Urbonavičiai į Žibuoklius nebegrįžo ir apsigyveno šalia Skaudvilės. Tėvas įsidarbino Norkiškės tarybiniame ūkyje agronomu. Deja, šeimai nepavyko išvengti tremties ir 1948 m. gegužės 22-ąją, per didžiausiąjį lietuvių tautos trėmimą, Urbonavičių šeima buvo išvežta į Irkucko sritį ir atsidūrė Zimos mieste. Rusijos gilumoje be Vainiaus tremtyje atsidūrė ir broliai: metais jaunesnis Jurgis ir vos dvejų metukų Alvydas. Vyresnieji kelmiškiai jau mirusį brolį Jurgį prisimena. Jis tuometinėje Kelmės aštuonmetėje mokykloje dėstė fizinį lavinimą. Mama Stefanija tremties 1948 m. išvengė. Tačiau iš tremties Henrikas žmonai išsiuntė laišką, kuriame rašė, kad, jei ji norinti, jog vaikai liktų gyvi, turi atvažiuoti pas juos į Zimą. Taip Stefanija savo noru tapo tremtine.

Pasak Vainiaus, gyvenimas buvo sunkus. Kadangi iš trijų brolių Vainius buvo vyriausias, tėvas jį siųsdavo jau naktį atsistoti į eilę prie duonos. Tekdavo eilėje stovėti spiginant net 50-ties laipsnių šaltyje.

–Su duonos kepalėliu pareiti į namus buvo nelengva. Ir tada siautėjo reketininkai, norėjusieji atimti duoną. Teko ne kartą su jais muštis, – filme prisimena Vainius. – O tėvukui ir tremtyje pirmiausia rūpėjo ne materialūs dalykai, o dvasiniai. Jis ir Rusijoje buvo nuolatinis knygynų lankytojas, pirko knygas, kaupė biblioteką. Mane ragino mokytis anglų kalbos. Tėvukas buvo įsitikinęs, kad kalbų mokėjimas – tai pats geriausias kelias į dvasinį tobulėjimą. Jis pats mokėjo septynias kalbas.

Dažnas, gerai pažįstantis Vainių, mano, jog pats ryškiausias jo gyvenimo epizodas, tai pabėgimas iš tremties ir grįžimas į Lietuvą, kai jam buvo vos trylika metų. Pabėgo ne tik Vainius, bet kartu su juo į Lietuvą grįžo ir dar kelios dešimtys vaikų ir paauglių. Tačiau tuomet to nelegalaus grįžimo į Lietuvą niekas nefotografavo, o tuo labiau nefilmavo, todėl filmo, skirto V. Urbonavičiui, šiuo įvykiu nebuvo galima užpildyti. V. Urbonavičius, grįžęs į Lietuvą, pirmiausia apsigyveno Tauragėje, o vėliau Kelmėje. Filmo kūrėjai neturėjo tikslo detaliau pasakoti savo herojaus biografijos, o pagrindinį dėmesį sutelkė į jo dvasinį gyvenimą, pomėgius. V. Urbonavičius asmeninėje bibliotekoje įvairiais būdais sukaupė mažiausiai du tūkstančius psichologijos, filosofijos, istorijos, grožinės literatūros knygų. Turi paveikslų kolekciją, aibę spaudos leidinių komplektų ir taip toliau. Jis prisipažįsta, kad nėra labai religingas, tačiau filme kalba apie Dievą:

– Dievas yra visuotinė dvasia, kurios nedidelę dalelytę turi kiekvienas gyvas padaras. Tą pripažino ir krikščionys iki aštuntojo amžiaus, tačiau vėliau krikščionybėje visa tai dingo.

Vainiui ypač imponuoja Rytų filosofija, kuri neatskiriama nuo šio pasaulio krašto religijų. Gal dėl to filmo kūrėjai nemažai dėmesio skyrė ir pokalbiui budistų šventovėje ant Stupkalnio, netoli Kražių.

Filmo herojus kalba ir apie savo gyvenimo būdą. Nors jis jau įkopė į devintąją gyvenimo dešimtį, tačiau sako, kad kol kas jam užtenka trijų „daktarų“: gudobelės, bičių pikio ir pirties.

Filmo kūrėjai su Vainiumi bei kitais pašnekovais kalbasi ir Virtukų mūšio vietoje, parodomi vaizdai iš minėjimo, skirto Vilties ir gedulo dienai Kelmės kapinėse bei kitur.

Po filmo peržiūros kilo keletas klausimų. Pavyzdžiui, kodėl kai kurie faktai minimi po keletą kartų, kodėl filme skamba sovietmečiu, dar 1973 metais sukurto filmo „Septyniolika pavasario akimirkų“ melodija.

– Vainius kai kuriuos faktus mums minėdavo nuolat, todėl sąmoningai juos palikome filme, – sako scenarijaus autorė D. Stungurienė. – Nestebina, kad vyresnieji žiūrovai pažino melodiją. Mes su Gintautu apie tai irgi pamąstėme. Bet filme ją panaudojome dėl to, kad ji labai graži, o kartu atspindi laikmetį, kuriame ir prabėgo didžioji mūsų herojaus gyvenimo dalis.

Šio filmo partneriais buvo Kelmės krašto muziejus bei Žemaitės viešoji biblioteka. Po premjeros trumpą padėkos žodį tarė V. Urbonavičius, jo gerbėjai, negailėję gėlių žiedų ir dovanų ir filmo herojui, ir filmo kūrėjams.

Filmo kūrimą rėmė Kelmės rajono savivaldybė.

S. Maziliausko ir V. Urbonavičiaus archyvo nuotraukos