Garsios giminės pėdsakais

<Vytautas PIKTURNA>

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, į Tytuvėnus bei Kelmę atvyko Andrius Romeris, lydimas buvusio Kelmės vidurinės mokyklos mokytojo, vėliau radijo diktoriaus Henriko Paulausko. Per jį susipažinau su A. Romeriu, bendravom, važinėjom po rajoną. Paskui gavau jo laiškų, rašytų iš Belgijos, kur tuomet gyveno.

Andrius Romeris – garsios dailininkės Sofijos ir Eugenijaus Romerių, gyvenusių Tytuvėnų dvare, sūnus. S. E. Romeriai iš Tytuvėnų dvaro 1941 m. birželio 14 dieną buvo ištremti į šiaurę.

Andrius norėjo atgauti dvaro parką ir jame svajojo pastatyti poilsio namus dailininkams, rašytojams- taip įamžinti motinos atminimą. Kaip rašė laiške, kreipėsi į to meto aukščiausius valdžios pareigūnus, o 1992 metų gegužės 23 d. „Lietuvos aidas“ atspausdino A. Romerio atvirą laišką Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui:

„Gerbiamas Pone Pirmininke, Lietuvoje vyksta privatizacijos procesas. Žmonės atgauna tai, kas sovietų okupacijos metais neteisėtai buvo atimta ir nusavinta. Įvairiai traktuojamas užsienyje gyvenančių lietuvių pasilikęs turtas, nekilnojamoji nuosavybė.

Romerių giminė Lietuvoje gyvena nuo XVII amžiaus. Joje buvo karių ir dailininkų, daugelis užėmė aukštus postus valstybėje, atkakliai kovojo su carizmu ir rusifikacija, dalyvavo visuose sukilimuose, buvo kalinami ir tremiami.

Neaplenkė ir bolševikų represijos – mano motina dailininkė Sofija ir jos vyras Eugenijus Romeriai 1941 m. birželio 14 d. buvo išvežti.

Plati Romerių giminė yra pasklidusi po visą pasaulį, bet sentimentai gimtajai Lietuvai išliko.

Gaila, kad po perstatinėjimų ir rekonstrukcijų pokario metais sugadintas sunyko Romerių namas Vilniuje, Bokšto 10, kur veikė garsios dailininkės dirbtuvės. Neliko net paminklinės lentos.

Dar blogiau Tytuvėnuose, kur Tolučių sodyboje ilgus metus gyveno ir kūrė mano motina dailininkė S. Romerienė, kur beveik kiekvieną vasarą būdavo Maironis, Vienožinskis, Sklėrius… Pastatai sunaikinti, liko tik buvusi pieninė, apleistas sodas ir parkas.

Prašyčiau, kad Tolučių Romerių sodyba nebūtų privatizuota, o paskelbta valstybiniu parku – draustiniu, elementariai prižiūrima. Gružauskų dvaro ansamblis Kelmėje (paskutinė Gružauskaitė ištrūko iš Sibiro ir Londone ištekėjo už Romerio, mano tėvo brolio) tegul priklauso vietos muziejui.

Būtų malonu, jeigu atmintinos vietos būtų paženklintos ir prižiūrimos, o jų teises saugotų ir gintų Lietuvos Respublikos įstatymai tarptautinių normų lygmeniu.

Su pagarba

        Andrius Romeris“

Andrius kreipėsi ir nusivylė. Po to jis man rašė: „… matote, kas darosi – kažkas ateina, parko plote statosi namą. Man tiesiog nesinori bendradarbiauti, kur nėra įstatymų ir tvarkos…“

* * *

Nuo to laiko prabėgo daug metų, daug kas pasikeitė. Anapilin iškeliavo Romerius Tytuvėnuose atstovavęs, organizavęs pavasarines talkas Tytuvėnų dvaro parkui tvarkyti H. Paulauskas. Nebeatvažiuoja į Tytuvėnus ir A. Romeris, palaidojęs savo žmoną.

Nuo 2006-ųjų metų Romerių atstovas Tytuvėnuose – Tytuvėnų apylinkių seniūnijos vyriausiasis specialistas Teisutis Majauskas. Paklaustas, kaip susipažino su Romeriais, atsakė, kad tai įvyko seniai, kai į Tytuvėnus atvažiuodavo H. Paulauskas, kuriam padėdavęs rūpintis parku ir kt. Tuomet susipažinęs su Andrium Romeriu, o vėliau ir su Tedu Romeriu, kuris kasmet vieną-du kartus atvyksta į Tytuvėnus iš Kanados.

Pasak T. Majausko, daug kas pasikeitė. Romeriams jau priklauso ne tik dvaro parkas, bet ir apie 40 hektarų žemės aplink parką. Parke sovietmečiu pastatytas medinis pastatėlis, kuriame Šiaulių statybos trestas buvo įsirengęs poilsio bazę, o vėliau ji buvo privatizuota. T. Majausko rūpesčiu iš savininko pastatas atpirktas, perdažytas, sutvarkyta aplinka, ir tai jau Romerių nuosavybė. Buvusi dvaro pieninė, „Gryžuvos“ kolūkio rekonstruota į patalpas pobūviams ir kaip kolūkio turtas privatizuota, taip pat atpirkta. Deja, šis pastatas niekadėjų nusiaubtas – išplėštos grindys, lubos ir kt. Pasak T. Majausko, jis kol kas bus užkonservuotas, apsaugotas nuo niokotojų.

Parko pakraštyje tebestovi medinis dvaro sodininko namelis. Jį nusipirkęs žmogus šalia pasistatė didelį mūrinį namą, kuris atrodo lyg svetimkūnis,- dvaro pastatai juk buvo mediniai. Namo savininkas čia gyvena tik vasaromis, poilsiauja ant Gryžuvos upelio kranto, gražiame gamtos prieglobstyje. Pasak T. Majausko, jis nei apleisto sodininko namelio, nei naujo namo nesiruošia parduoti Romeriams.

T. Majauskas džiaugiasi, kad iš parko iškirsti visi krūmai, menkaverčiai medžiai ir parkas nebeprimena miško. Dėkingas Tytuvėnų regioniniam parkui, kuris prie centrinės parko alėjos pastatė du didelius informatyvius, gražiai apipavidalintus stendus. Viename – S. Romerienės kūrybos pavyzdžiai, kitame – dvaro istorijos detalės.

Tytuvėnuose vertinamas ir gerbiamas Romerių atminimas, viena miesto gatvė pavadinta S. Romerienės vardu.

* * *

Kaip rašo dailės istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Jolanta Širkaitė monografijoje „Dailininkė Sofija Romerienė“, kuri gausiai iliustruota dailininkės kūriniais, Romeriai patyrė daug tremties vargų. Eugenijus Romeris mirė Kuibyševe 1943 m. gegužės mėnesį. Palaidotas Kuibyševo kapinėse.

Sofija Romerienė su įtakingų giminaičių lenkų pagalba per Iraną, Egiptą pasiekė Londoną. Iš čia persikėlė į Kanadą. Visą gyvenimą rašė dienoraštį, daug tapė, ilgėjosi Tytuvėnų, kur gyvendama, nutapė ir Lietuvos dainiaus Maironio portretą. Jis už tai S. Romerienei parašė padėkos eilėraštį.

Gyvenant Kanadoje, S. Romerienei nusilpo regėjimas. Ji buvo apgyvendinta lenkų įkurtuose senelių namuose, vadinamuose „Židiniu“. Čia išgyveno trejus metus. Susirgo plaučių uždegimu, buvo nuvežta į pranciškonų ligoninę Monrealyje. 1972 m. rugpjūčio 23 d. mirė. Palaidota Sant Adelėje.