Jadvygai Vaitkienei – 100 metų

Diana STUNGURIENĖ

Vasario 8 d. Jadvygai Vaitkienei, pažįstamų vadinamai Vytautiene, suėjo 100 metų. Jau keli dešimtmečiai Jadvyga gyvena Kražių seniūnijoje, Papleksniuose, kartu su Julija Žibutiene, kuri už šimtametę jubiliatę jaunesnė vos pusantrų metų. Abi jas globoja ir prižiūri jauniausioji Julijos Žibutienės duktė Snieguolė Korsakienė.

Sekmadienį, vasario 9 d., atlydėta artimųjų į Karklėnų Šv. Baltramiejaus bažnyčią, Jadvyga Vaitkienė buvo pagerbta parapijonių; ją sveikino Kražių parapijos klebonas Donatas Kryževičius, choras sugiedojo Ilgiausių metų. Į kaimo sodybą JUMS sugužėjo gausus būrys pačių artimiausiųjų – Jadvygos vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai.

Vasario 10 d. jubiliatę Papleksniuose sveikino Kelmės rajono savivaldybės administracijos meras Idelfonas Petkevičius, Kražių seniūnas Rolandas Karčiauskas, Administracijos atstovai.

***

Sekmadienio rytas išaušo saulėtai skaistus, nedidelis šaltukas kaustė žemės paviršių. Galbūt būtent tokią saulėtą dieną prieš šimtą metų, 1924-aisiais vasario 8 dieną, tarpukario Lietuvos Labunovėlės kaime, Užvenčio rajone gimė Jadvyga.

Savo vaikystės ir jaunystės nuotraukų Jadvyga neturi, net neprisimena, kad būtų kada nors paveikslavusis. Paklausta apie tėvelius, pasakoja, kad jos mamai buvo vos devyniolika, kai tekėjo; o tėvelis jau buvo našlys, turėjo du vaikus iš pirmos santuokos, pirmoji žmona mirė gimdydama. Mergikė pasimirė dar kūdikystėje, o berniuką giminės išsivežė į Ameriką, daugiau apie jį nieko negirdėjo. Jadvygos mama pagimdė 10 vaikų, užaugo tik penki – keturios seserys ir brolis, kiti vaikai mirė kūdikystėje; o dabar jau nė vieno nebėra, visi išmirė, išskyrus ją, Jadvygą. Tėveliai palaidoti Karklėnų kapinaitėse.

Vaikystėje Jadvygai teko tarnauti, už mergą buvo pas ūkininkus. Ką liepdavo, tą ir darydavo: šieną griebė, vežimus krovė, linus rovė, kūlė, verpė, audė. Dirbo ir dirbo, tik pinigėlių neužsidirbo, o reumatizmą įgijo, pirštai nuo jaunystės „išvaryti“, daktarų tada nebuvo. Atsimena, kaip miegodama prie atviro lango „įgavo ciongą“. Atsikėlė, o rankų nepajudina, net pavalgyti negali. Mama burokų rasalą sumaišė su druska ir trynė, tačiau rankas visą gyvenimą skauda.

Kaimuose nebuvo ir mokyklų – kokioj kamaroj, kokiam kambary „biški pamokino“; Jadvyga baigė vos du skyrius; brolis ir seserys – po tris skyrius. Ji moka rašyti, skaityti, tik akim nelabai beprimato, viskas kaip per miglą, bet eidama dar nevirsta.

Sunkūs laikai buvo, priduria, prie Smetonos skurdžiai gyveno. Karas, pokaris… Partizanai iš miško ateidavo žiemą, tekdavo užkurti pirtį, duoti vakarienę. Suguldavo tvarte ant šieno, pernakvodavo, o rytmetį išeidavo, palikdavo plauti kojinių, nosinių. Maistą nešdavo ir į mišką: kiaušinių, „dūnos“, pieno kibirą mama arba brolis nunešdavo. Tarybiniais laikais buvo baisu, atvažiuoja iš rajono pieno vežti, o troboj koks dešimt vyrų, Jadvygai rankos ir kojos imdavo drebėti. Tėvas labai bijodavo, pamato, kad ateina iš miško vyrai, arklį pasikinko ir išvažiuoja pas seserį. Partizanai klausia, kur jis važiuoja, mama įtikinėja, kad nepaskųs. Juk jei paskųstų, „tai tik akmenai ant žemės iš trobos paliktų… taip ir vargdavom, ir drebėdavom“, – liūdnos mintys sukasi Jadvygos galvoje.

Jaunystę atsimena taip: „kaip pragare, neišmaniau jausnystės, nei vaikių buvo…“. Ištekėjo 24 metų, kaip susipažino su būsimu vyru Vytautu, neatsimena, seni laikai. Kartu jie užaugino „tris vaikus – Juozą, Vytautą ir Stasį ir vieną mergikę, dukrą Janiną. Prisipažįsta, kad vaikų auginti nemokėjo. Gyveno sunkiai, savo trobos neturėjo, kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Sesuo liko pas mamą, jai viskas ir atiteko, o Jadvygai teko išeiti, savo kampą susirasti. Vėliau turėjo trobikę Spirgiukuose.

Dabar kiti laikai. Anksčiau nė ūkininkai taip negyveno: „valgėm juodą duonelę namuose keptą, bulbynę, barščius. Nebuvo mados gerti kavą, ir cukraus nebuvo“. O dabar saldainiai, sausainiai, rytmetį – kava. O buvo laikai, kai nei druskos, nei žibalo nebuvo, ką jau kalbėti apie elektrą, autobusus ir visą kitą šiuolaikinę civilizaciją.

Jau keli dešimtmečiai Jadvyga Vaitkienė gyvena Papleksny kartu su Julija Žibutiene, kuri vos pusantrų metų yra jaunesnė. Prisimena Jadvyga, kaip Žibutienė pasakė – būkim kartu, taip ir pasiliko. Kol galėjo vaikščioti, tai ar lijo, ar snigo, į bažnyčią Karklėnuose važiuodavo, visus atlaidus aplankydavo Šiluvoj, Užventy ir kitur. Anksčiau autobusu į Šiluvą nuvažiuodavo. Be to, Julija turėjo arklį, tai „susivyniojam į skepetas i važiūjam“. Kol sveikatos buvo, „ėjom po ranka, kaip seserys. Žibutienė gera, supyks trumpam ir tuoj atsileidžia. Julija įsiterpia į Jadvygos pasakojimą, kaip atsibunda kartais vidury nakties, pagalvoja, padainuoja, pasijuokia, kartais net balsu, kad net Jadvygą prižadina. Julija dar stipri, nors ir ją ligos „atakuoja“, vargina, tačiau valgyti išverda, namus aptvarko, malkų parsineša. Vos tik saulė skaisčiau pašvietė Julija jau darželiuose, tvarko aplinką. Anksčiau kartu daržus ravėdavo. Jadvyga darbo nevengdavo, kaimynams padėdavo, iš to ir gyveno. O dabar nebepaeina, galva skausta, svaigsta, kojos nusilpo, pastovėti nebegali. Bažnyčią „pakeitė“ Marijos radijas, kuris viską papasakoja; rožančių, mišias išklauso, pasimeldžia lovoj sėdėdama, nes jau ir iš kambario nebeišeina. Julijos Žibutienės duktė Sniegikė iš Spirgiukų atvažiuoja, „pyna butelką atneša“, grietinės, kiaušinių, maistą iš parduotuvės atveža, rūbelius išskalbia, padeda nusiprausti. Taip ir gyvena kaip ir dviese, kaip ir trise. Aplanko ir vaikai.

Šimtametė savęs visai durna dar nelaiko „per laukus nelekiu, surokoju, katra diena ir Žibutienei pasakau. Tik baisiai galva negera, ausim mažai girdžiu: vienoj ausy čiršk, kitoj – ūž. Nusibodo gyvent, sveikatos vis menkyn, vieni kaulai belikę“. Paklausta, ar bijo mirties, atsakė, kad ne. Klausinėjame, o kai numirs, kur eis – į rojų, pragarą ar skaistyklą, pasakė, nežinanti, kas bus po smerties –„kur jau mes dangaus gausma, juk neužsidirbom musiems dangaus; tiek metų neinu į bažnyčią“.

***

Šimtametėje Julijos Žibutienės protėvių statytoje trobelėje atgijo prisiminimai iš praeities, gyvi liudijimai apie Lietuvą, kuriuos jau mažai kas beprisimena.

Gintauto Stungurio, J. Drapanausko nuotraukos