Kai ir vyrui sunku paslėpti ašaras

Ona PETRAVIČIENĖ

Šešiasdešimt metų santuokoje išgyvenę Regina ir Kostantinas Gliaudžiai niekada nesigailėjo, kad susituokė jauni. Pora sako, kad ne metai lemia santuokos stiprumą, o tik vyro ir moters požiūris į šeimą bei sutuoktinių atsakomybė ir ištikimybė.

Pernai aštuoniasdešimtmetį atšventusi Regina Gliaudienė gimė Liolių seniūnijos Gaurylių kaime. Amžinatilsį Noručių šeimoje Regina buvo pirmoji iš dešimties po jos gimusių brolių ir sesių. Tuoj po karo jos tėvai persikėlė gyventi arčiau Kelmės, kur mergaitė baigė keturias klases. Reginos tėtis mirė, kai jos mažiausiam broliukui buvo vos pusantrų metukų, o po puspenktų metų mirtis išsivedė ir daugiavaikės šeimos mamą, tad toliau nebe mokslai buvo galvoje. Nuo keturiolikos metų teko dirbti laukininkystėje ir su dar dviem paauglėmis sesėmis pasirūpinti jaunėlių gyvenimu. Sunkumai Reginą užgrūdino ir privertė suaugusių žmonių akimis žvelgti į gyvenimą. Kartą, nuėjusi į Gaštynuose vykusį šokių vakarą, čia pirmą kartą sutiko Kostantiną. Kartu su tėvais ir broliu Pakarčemio kaime gyvenusiam jaunuoliui tuokart ėjo tik aštuoniolikti metai. Jaunuoliai iš pirmo susitikimo vienas kitam patiko. Gal trejetui mėnesių prabėgus nuo jųdviejų pažinties, 1957 metų sausio 27 dieną Vaiguvos parapijos bažnyčioje jaunieji priėmė Santuokos sakramentą. Tiesa, Metrikacijos skyriuje jų santuoka buvo įregistruota po trijų mėnesių – 1957 metų balandžio 29 dieną. Išeitų, kad pora vestuvių jubiliejų gali švęsti du kartus, tačiau vaikai ir artimieji pripažįsta tik pirmąją datą.

Vos susituokus, jaunųjų laukė išsiskyrimas. Sovietų valdžia Kostantiną pašaukė į armiją, todėl tuomet Kubiliškės kaime gyvenusiai Reginai vienai teko galvoti ne tik kaip pačiai išgyventi, bet ir pasirūpinti kartu augančia našlaite sesute. Kai tų pačių metų gruodžio pabaigoje Regina susilaukė pirmagimės Birutės, dukrelės tėtis buvo toli nuo šeimos. O kai grįžo į namus, jaunas vyras nesėdėjo sudėjęs rankų – dirbo laukininkystėje, statybose, daug metų vairavo traktorių, savaeigę šienapjovę. Po trejų metų porai gimė antroji dukra Marytė, po metų – Sniegena. 1963 metų vasarį Gliaudžiai susilaukė vienintelio sūnaus – Povilo. Po metų gimė ketvirtoji dukra Vanda. Tuo metu daugiavaikė šeima jau buvo palikusi uošvių sodybą Pakarčemio kaime ir persikėlusi į pačių pasistatytą namą Graužikuose. Vandutė dar nespėjo sulaukti vienerių metų gimtadienio šventės, kai penkių vaikų mama Regina pasiprašė dirbti sezoninių lauko darbų. Augantiems vaikams ir našlaitei sesei reikėjo maisto, drabužių, apavo. Vėliau moteris įsidarbino valytoja tuometinėje Graužikų aštuonmetėje mokykloje. Kai 1971 metų rudenį Gliaudžiai į pirmąją klasę išleido vyriausiąją dukrą Birutę, Regina po mėnesio pagimdė šeštąjį vaiką – dukrelę Sigitą. Kai mažiausiajai sukako dveji metukai, R. Gliaudienė įsidarbino karvių melžėja, o kartu dirbo ir antraeilėse valytojos pareigose. Kad daugiavaikei šeimai netrūktų maisto, kartu su vyru augino daug gyvulių, paukščių. Tėvai siekė, kad jų vaikai įsigytų specialybes, būtų darbštūs ir dorai gyventų. Šito jiems nereikėjo mokyti. Nuo kūdikystės matę nuolat besidarbuojančius tėvus, ir patys mažyliai anksti suprato, kaip reikia užsidirbti duoną.

1986 metais pardavę Graužikuose turėtą namą, Regina su Kostantinu apsigyveno Naudvaryje. Vos tik pravėrus tvarkingus ir jaukius šios poros namų duris, į akis krinta daugybė nuotraukų. Ir nieko keista. Šešis vaikus išauginę Gliaudžiai dabar džiaugiasi, sulaukę septyniolikos vaikaičių ir dvidešimt penkių provaikaičių. Vyriausias jų dvidešimt dviejų, o jauniausiajai – vos pora mėnesių. Nė vienas iš Reginos ir Kostantino vaikų šiandien negyvena kartu su tėvais, nors  dalis atžalų liko gyventi Kelmės rajone. Tik jauniausioji Sigita ištekėjo į Skuodo rajoną, o sūnus Povilas dirba ir gyvena Vokietijoje. Tėvams teko išgyventi ir vyriausios dukros Birutės netektį…

Kai Gliaudžių pasiteiravau, kaip pavyko jiems šešis dešimtmečius nugyventi vienam šalia kito, sutuoktiniai garsiai nusijuokė. Jų manymu, susituokus nebėra kada galvoti apie linksmybes, šėliojimus, nes visą laiką atima rūpinimasis vaikais, šeima. Moteris teigė, kad auginti didelę šeimą jai visai nebuvę sunku, nes visada jautė stiprų vyro petį. Tai jo dėka šeima Graužikuose pasistatė nuosavą namą, o Naudvaryje nusipirkta sodyba irgi ženkliai pasikeitė, kai čia apsigyveno buvęs statybininkas. Smagu buvo girdėti, kaip gražiai vyras ir žmona kalba apie savo antrąją pusę, kartu nugyventus metus.

– Manote, kad mūsų šeimoje viskas buvo gražu? Buvo ir nesutarimų, ir barnių. Nė vienas kitam esame ir piktą žodį pasakę, bet juk liežuviu dar niekas nieko nei sužeidė, nei užmušė. Anksti netekusi tėvų, labai norėjau turėti didelę ir tvirtą šeimą, kurioje būtų saugu ir gera ne tik mano vaikams, bet ir jaunėlei mano sesutei. Šitą man ir davė daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius Gaštynuose sutiktas Kostantinas,– prisipažino Regina.

O kai priešais žmoną sėdinčio sutuoktinio pasiteiravau, ko šis labiausiai norėtų, Kostantinas nė negalvojęs pasakė:

– Norėčiau, jog būtume sveiki ir kad šitaip mums būtų leista kartu nugyventi dar bent penkerius metus.

Ir po šitų žodžių garbaus amžiaus vyro akyse suspindo ašaros…