Kas Kalėdas vagia?

Visi girdėjome, kad buvo toks Grinčas, kuris norėjo Kalėdas pavogti. Tačiau kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau susimąstau, kad Kalėdas iš mūsų išties vagia, kad anaiptol tai nėra tik pasaka. Ir vagia tikrai ne Grinčas. Tuomet kas?

Nebekvepia pyragais

Kiek beatsimenu (o atsimenu dar daug), man Kalėdos (kaip ir Velykos) pirmiausia visuomet asocijavosi su kvapais. Jau keletą dienų prieš šventes namai pakvipdavo kepamais pyragais ir kitais nekasdieniais kvapais. Juk reikėdavo visam šventiniams laikotarpiui visko prisikepti, kad per šventes ir šeimininkė laisvesnė pabūtų. Ką ten namai – visas kaimas ar gatvė kvepėdavo, tarsi kiekviena trobelė savo kvapais varžėsi. Koks malonumas būdavo, kai mama leisdavo kūčiukus daryti! Tik čerpėje trinti aguonas ne itin patikdavo, bet kadangi tam buvo suteikiamas visas ritualas, tai visai smagiai mes, vaikai, ir šią užduotį įveikdavome.

Dabar, nors uosle dar nesiskundžiu (net kovidas uoslės nebuvo atėmęs), kaimynų kiemai nebekvepia. Reta kuri šeimininkė beminko tešlą, bekepa pyragus. Kam gi vargintis, jei yra prekybos centrai, kurie viską už tave padaro? Netgi kūčiukais jau nuo spalio pradeda gundyti. Aguonos vėlgi – sumaltos, maišeliuose supilstytos. Nebereikia galvos sukti, kaip gardžiau silkę, ar kokį kitą patiekalą paruošti – viskuo prekybininkai pasirūpinę. Netgi akcijas, loterijas siūlo. Tik mokėk pinigus, ir gali neštis… Netgi pagalba nuo persirijimo vaistininkai pasirūpina. Tačiau Kalėdų dvasios dar nė vienoje parduotuvėje nepavyko aptikti. Kažkaip viskas tarsi suniveliuota, „valdiška“.

Dovanų vajus

Mano galva, Kalėdas labai nupigina dovanų psichozė. Žiūriu anądien į televizorių, o ekrane tokia jauna, daili mergina, pasivadinusi šeimos finansų eksperte, porina, kad Kalėdų dovanoms reikėtų ruoštis… apskritus metus, kas mėnesį į taupyklę atidėti atitinkamą sumą.

Bandau prisiminti, kada atsirado toji dovanų mada? Čia nekalbam apie vaikus, kurie tikėjo Kalėdų Seneliu ir jo laukė. Bet apie dovanas suaugusiems, net kurie patys seniausiai tapo seneliais, nė minties nebuvo. Ir vėl žvelgiu su liūdnu priekaištu į prekybininkų vitrinas, kurios rėkte rėkia, siūlydamos dovanas įvairioms amžiaus grupėms. O mes kažkaip lengvai ant to jų išpardavimų kabliuko užkibome. Beje, ne tą vienintelį kartą užkibome. Susimokė aludariai su vienu TV kanalu ir paskelbė „Laisvę Joninėms“. Turim papildomą išgėrimų dieną. Nusprendė prekybininkai, kad Kalėdų dovanos labai padidins pardavimus, ir mes pasidavėme. Tačiau kad ir kokių dovanų begaučiau, niekada jos neatstos to saldainių maišelio vaikystėje, kuriame buvo ir vienas vienintelis mandarinas. Nematytas, neregėtas ir labai nepaprastas, todėl saugojau jį kaip kokią brangenybę, kasdien pažiūrėdama, paglostydama, pauostydama ir vėl padėdama, kol jis… ėmė pūti. Ką reikėtų padovanoti šiandienos vaikui, kad jis patirtų tokį jausmą? Todėl ir sakau, kad Kalėdos niekaip nesusijusios su dovanomis. Aš visiškai pritariu minčiai, kad vietoj kalėdinių dovanų geriau ukrainiečiams kokį šauninką ar šildymo korosnelę  nupirktume.

Eglių mados

Drįstu labai abejoti, kad Kalėdų dvasios reikėtų ieškoti po miestų eglėmis, kurios pastaruoju metu įsivėlė į beprotiškas lenktynes. Pirmiausia pradėjo lenktyniauti Kaunas su Vilniumi, o iš paskos pasinešė ir kiti miestai. Kuri gražiausia, kuri brangiausia, kuri originaliausia… Kol galop nė eglės nebeliko, o tik kažkokie tortai ar Kremliaus bokštai. Jau girdžiu patarinėjant, kokios spalvos rūbus per Kalėdas bei Naujuosius vilkėti. Jei pernai buvo žali, tai šiemet – geltoni, dar kitąmet – vėl kitokios spalvos. Tik pirk ir vadink tai šventės laukimu. Netgi tikėk pardavimų vadybininkų sugalvotais „burtais“, kad tos spalvos aprėdas atneš laimę.

Atsimenu, tik gruodžio 24-ąją jau į vakarą tėtukas išeidavo miškan eglutės. Dienos vengdavo, nes, neduokdie, dar „brigadierių“ ar kokį kitą „činovniką“ sutiksi ir išsiduosi, kad šventi Kūčias. Dabar gi jau nuo rudens prasideda kalėdinės „akcijos-atrakcijos“, kas vėlgi negali nesumenkinti šventės. Ko verta šventė, jei ji tampa kasdienybė? Tris mėnesius kasdien valgydamas nors ir patį pačiausią tortą, galop užsimanysi paprasčiausios silkės ir bulvės su lupynom. Eglutės puošimas  būdavo tik vaikų reikalas. Apkabinėdavom savo pačių padarytom popierinėm girliandom, vatos gumuliukais, obuoliukais, į seniai suvalgytų saldainių popieriukus suvyniotais kūčiukais, vieną kitą stiklo žaisliuką turėdavom… Ir toji eglutė turėjo dvasią. Mes tikėjom po ja vyksiančiais stebuklais.

Duonos plotkelė

Vyras, gimęs Sibire, pasakoja, kokios gražios jų Kalėdos būdavo Sibire, nors Kūčių stalas ir būdavo skurdus, pagal išgales: „Lietuvoje likę giminaičiai atsiųsdavo keletą kilogramų obuolių, ruginės duonos, lašinių bryzą, aguonų saujelę įberdavo, plotkelių į voką su atvirute įdėdavo. Oi kaip tie obuoliai mums kvepėdavo! O mama slėpdavo siuntinį  nuo mūsų, liepdavo Kalėdų laukti. Mums ne tik obuoliai kvepėdavo, bet ir ruginė duona. Buvo metas, kai siuntinių negaudavom (iki Stalino mirties), tai vietoj plotkelės lauždavom duonos riekelę. Babytė peržegnodavo ją, maldelę sukalbėdavo, ir duonelė tapdavo šventa. Prie stalo susirinkdavome daug žmonių, nes kartu buvo ir abeji seneliai, ir kitų giminaičių, o ir visi lietuviai Sibire laikėsi it viena šeima. Atsimenu, kad pagrindinė „giesmė“ prie stalo būdavo „Leiskit į Tėvynę…“

Va ir mąstau dabar: net žiauriausios sovietinės represijos, net didžiausi nepritekliai neatėmė iš lietuvio kalėdinės dvasios, nuoširdaus švenčių laukimo. Tačiau dabar, kai esam viskuo pertekę, sumaterialėjom, ėmėm šokti pagal prekybininkų užsakytą muziką, Kalėdas ėmėm švęsti nuo rudens. Ir dar juokiamės iš Savickių Juzės, kuri suprato, kad Velykos bus rudenį…