Kelmiškės dailininkės paveikslai pažadino Petrališkės mūzą

Ona PETRAVIČIENĖ

Jeigu žmogus turi talentą ir jo neišnaudoja, talentas pats apie save primena, vieną dieną sujaukdamas visą ankstesnį gyvenimą. Taip nutiko ir aktyviai Petrališkės senjorų seklyčios narei Birutei Urbutienei.

Kražių seniūnijos Pašilės kaime su broliu ir seserimi augusią Birutę Dovidauskaitę-Urbutienę mokyklos suole traukė kalbos ir piešimas. Tačiau tuometinės Karklėnų vidurinės mokyklos abiturientė pasirinko ne širdžiai mielas studijas, o Klaipėdos prekybos mokyklą. Tik dirbti pagal specialybę Birutei neteko. Ištekėjusi už amžinatilsį Petro Urbučio, susilaukė dviejų dukrų, o gyvendama kaime, kolūkyje dirbo bet kokį darbą. Namai, šeima, darbas, asmeninis ūkis atėmė labai daug laiko, todėl pomėgis piešti liko užmarštyje. Birutė sako, kad tik sulaukus šešiasdešimties pats likimas jai iškrėtė malonią staigmeną.

Viena iš B. Urbutienės dukrų anksti mirė, su antrąja dukra Birutė gyvena kartu viename iš Petrališkės „alytnamių“. Prieš ketvertą metų jos vaikaičiui prireikė pratybų sąsiuvinio, tad rūpestinga močiutė jo pirkti nuvyko į Kelmės knygyną. Nupirkusi moksleiviui reikalingą mokymosi priemonę, Birutė tuokart trumpam užsuko ir į kitą knygyno skyrių, kuriame buvo pardavinėjami kelmiškės buvusios ilgametės dailės mokytojos Irenos Sabaitienės nutapyti paveikslai. Jie tarsi užbūrė moterį, kuri grįžusi į namus nebeteko ramybės. Birutė pamiršo melžimo laukiančias karves ir vaikščiojo pasimetusi iš vieno trobos kampo į kitą, o velionis vyras ne juokais susirūpino žmonos sveikata. Tačiau visos moters „ligos“ dingo, kuomet Birutė tą patį vakarą paėmė į rankas pieštuką ir popieriaus lape pabandė atkurti atmintin įstrigusį vieną I. Sabaitienės pieštą paveikslą. B. Urbutienė sako, kad pradėjus piešti, visi rūpesčiai ir bėdos nuplaukė tolyn, o pati pasijuto tokia laiminga:

– Tuokart miegoti nuėjau apie trečią valandą nakties, kai baigiau piešinį, o penktą ryto reikėjo keltis prie karvių… Tada supratau, kodėl tarp menininkų yra nemažai žmonių su įvairiomis priklausomybėmis. Piešimas – atgaiva, tačiau kai naktį netikėtai atsiranda kokia mintis, negali užmigti,– atviravo pašnekovė.

Po daugelio metų netikėtai pažadinta mūza iš Birutės pareikalavo ne tik laiko, bet ir nemažai pinigų. Teko pirktis teptukus, dažus, drobes, nes piešti dabar tenka ne tik savo malonumui, bet ir kai paveikslo paprašo draugai ar pažįstami. Tik to laiko vis maža… Našlės dukra dirba Kelmėje, o šeima turi 26 ha žemės ir laiko keturiolika galvijų, iš jų devynias melžiamas karves, tad Birutė prie molberto sėdasi, kai baigia rytmetinę ruošą ir lieka viena tarp keturių namo sienų. Atėjus pietų metui, piešinį atideda į šalį ir vėl grįžta prie įprastų darbų. Prie didesnės drobės tenka sugaišti po kelias savaites, vos pradėtus ar įpusėtus piešinius kasdien tenka atidėti ir tęsti. Priverstinę pertrauką tenka daryti ir tada, kai Birutei nebepatinka pačios kūrinys, tenka laukti, kuomet ateis įkvėpimas. Tiktai brangaus laiko savamokslė dailininkė iš Petrališkės neleidžia veltui. Kai pritrūksta minčių užbaigti vieną piešinį, imasi kito, o prie ankstesniojo grįžta po kelių dienų ar savaičių. Moteriai labiausiai patinka piešti gamtos peizažus, nuostabias Kražantės apylinkes. Paprašyta pažįstamų, tapė vieną seną Petrališkės vienkiemį, o daugiausia laiko ir sugebėjimų pareikalavo arklių piešimas… Birutė ir vėl yra paprašyta nutapyti dar vieną didelį vienkiemį Pakražančio seniūnijoje.

… Nors laikrodžio atgal nepasuksi ir prabėgusių metų nesugrąžinsi, Petrališkės senjorų seklyčios metraštį sukūrusi B. Urbutienė dabar stengiasi atsigriebti už prarastą laiką. Jos paveikslais žavėjosi Kelmės rajono meno šventės dalyviai, jos piešiniai buvo eksponuojami Šiaulių tautodailininkų parodoje. Birutė mėgsta ne tik piešti, bet ir puošiasi pačios pasidarytais papuošalais, tad netikėtai atsiskleidusio talento savininkė rankdarbių ketina išmokyti ir kitas Petrališkės kaimo moteris.