Kelmučio kronikos. Z. Mačernius – Garbės direktorius, J. Stabingis

<Jeronimas KRAUJELIS>

Prisipažinsiu, labai nustebau, kai „Bičiulyje“ perskaičiau žinią, kad mūsų socialdemokratų patriarchui Zenonui Mačerniui bendražygiai siūlo suteikti šios partijos rajono skyriaus Garbės pirmininko postą. Netgi pasipiktinau. Žmogus neeilinių gabumų, vos sulaukęs dvidešimties, baigė akademiją, atvyko į mūsų rajoną, su nedidele pertrauka čia triūsė, o socdemai siūlo tik partinį „titulą“. Koks čia pagerbimas? Greičiau pasišaipymas! Kiek rajone tų socialdemokratų ir iš viso partinių žmonių tėra? Turbūt nė procento. Kai Zenonas direktoriavo Kolainių tarybiniame ūkyje, ten, ko gero, daugiau gyventojų buvo nei dabar rajone partinukų. Ten nugyventą ūkį jis vos ne iš mirusiųjų prikėlė. Tuometinė rajono valdžia, nors ir sovietinė buvo, pastebėjo jo sumanumą, ryžtingumą, iškalbą ir savo kompanijon pakvietė. Iš Z. Mačerniaus rankų gavau tris Garbės raštus, papuoštus leninais. Kovo 8–ąją gėlių iš jo rankų gavo ir manoji Antosė, jos geriausia draugė Petrė. Netgi abi pašokdino. Tą kartą iš rajono atvykę kiti valdžiažmogiai su kolchozo pirmininku į kultūrnamio direktorės kabinetą sulindo. „Liurbiai,– pagalvojau. Nei valso, nei polkos šokti nemoka“. Tiesa, vėliau salėje pasirodė, ir jau drąsesni. Vienas netgi uždainavo: „Š… ant žirnių ir ant pupų, ir ant Stalino stribukų…“ O kai metus dirbo savivaldybės administracijos direktoriumi, tai vos ne visiems rajono žmonėms buvo reikalingas. O jo sugalvota administracijos reforma prilygsta ne metų, o mažiausiai dešimtmečio, jei ne šimtmečio įvykiui. O koks humaniškas Z. Mačernius buvo! Po reformos postus gavo ne tik socdemai, bet ir jų bičiuliai…

Kai neseniai pas mus meras Kostas Arvasevičius kalbėjo, kad Kelmėje demokratija klesti, kiekvienas gali viešai reikšti savo nuomonę ir į ją bus atsižvelgta. Tikiu, rajono vadas – ne melagis. Todėl ir aš, pasinaudodamas jo suteikta reklamuota demokratija, siūlau Z. Mačerniui suteikti ne partijos, o Garbės direktoriaus postą. Ponas Zenonas vadovavo tik vienai partijai, o direktoriumi buvo dviejuose postuose – Kolainiuose ir Kelmėje. Nežinau, kas – pats meras, rajono taryba, o gal net Prezidentė, Seimas, ar Vyriausybė gali šį titulą suteikti, tam skirtas regalijas užkabinti?

Apskritai, dabar madingi įvairūs titulai. Kodėl mes rajone turėtume išskirti tik Z. Mačernių? Yra ir daugiau nusipelniusių žmonių. Pavyzdžiui, Jonas Stabingis galėtų būti Garbės savanoris Nr. 1. Juk jis ne tik krašto apsaugos savanoris, bet ir signataro Antano Račo organizuojamų eisenų, maldos ir darbo pusryčių, įvairių kitų renginių įamžintojas – savanoris. Be to, Jonas ir pensininkas–savanoris. Juk subūrė senjorų organizaciją. Jos susirinkimuose ir aš su Antose ne kartą buvome.

O meras K. Arvasevičius gali pretenduoti į Garbės mero postą. Juk rajoną pradėjo valdyti ne tik praėjusį šimtmetį, bet ir tūkstantmetį…

Ypač originali būtų Garbės porelė Nr. 1. Į ją siūlyčiau Užvenčio seniūno Zonio Virbalo ir tenykščio klebono Eimučio Marcinkevičiaus „duetą“. Su seniūnu gerai sutaria mano kaimynas Gintaras. Kada tik Užvenčio seniūnui paskambina, šis pasako: „Skambink vėliau, dabar bendrauju su klebonu“. Vytautą Landsbergį megztosios beretės jau „pakrikštijo“ Lietuvos rezistentu Nr. 1. Reikia ir Kelmės rajonui turėti savo Rezistentų rezistentą. Pasiūlyčiau mūsų kaimo deputatą Ipolitą. Jis, kai deputatavo, tai gėrė. Sąjūdžio laikais tapo jo veikėju. Kai kaimynai primena Ipolitui buvusius šėliojimus, šis atsako: „Gėriau, nes taip protestavau prieš sovietų valdžią“. Argi reikia geresnio rezistento? Tėvynės vardan ir aš šėlau. Bet savęs Rezistentu Nr. 1 pristatyti nepatogu.

Iš savo kaimo siūlau dar vieną pretendentą į iškilų Garbės persivertėlio Nr. 1 titulą. Tai – Silvestras. Žmogus mokslo ragavęs. Prie komunistų valdžios pats jiems priklausė. Fermos partiniams Zeniui ir Konstantui rekomendacijas į bolševikus rašė. Buvo propagandistas, agitatorius, baigė marksizmo–leninizmo universitetą, netgi komunistų suvažiavime dalyvavo, mokyklos direktoriui pranešdavo, kas iš mokinukų į bažnyčią eina. Gyveno susidėjęs – be šliūbo. Vaikų nekrikštijo. Bet tik atvažiavo keli sąjūdininkai iš Kelmės, tuoj prie jų prisiplakė. Paprašė kaimo siuvėjos Teresės, kad trispalvę pasiūtų. Su žmona Elze susišliūbavojo, kiekvieną sekmadienį poteriauja. Įvairiuose mitinguose dalyvavo ir šaukė: „Komunistai, lauk!“, „Juršėną – į Sibirą!“, „Mačernių – į cypę!“.

Bet atvažiavo liberalas Kęstutis Bilius. Moterims gėlių įteikė, mus, vyrus, vynu pavaišino. Patiko Kęstutis Silvestrui. Tapo liberalu.

Po mėnesio atvažiavo konservatorius Egidijus Ūksas. Tas irgi gražiai paporino. Jam apie moralę patūravojo signataras Antanas Račas. Silvestrui patiko jų šnekos ir „persivertė“ į „konservus“. Po to per tris žiemos mėnesius atvyko du Petrai. Vienas vėl apie liberalizmą varė, agitavo į kelininko be kelio E. Masiulio partiją stoti. Silvestras tapo vėl liberalu.

Nedaug laiko prabėgo, sniegas dar nenutirpo, į bendruomenės susirinkimą atvyko kitas Petras. Jį sodiečiai kažkodėl ne kaip „masiulinį“ Petru pirmuoju, o Didžiuoju vadino. Pagal sudėjimą tikrai drūtas atrodė. Šis varė gavendas apie tvarką, teisingumą ir kiekviename sakinyje tris kartus Paksą minėjo. Rytą sutinku Silvestrą bare, šis ir sako: „Sveikink, Jeronimai, paksistu tapau“.

O neseniai Silvestras, grįžęs iš Kelmės, sako: „Žinai, su Prunskiene susidėjau. Užteks būti vyriškose partijose. Esu normalios orientacijos“.

Tų garbės titulų gali gyvą velnią prigalvoti. Policija galėtų paskelbti Garbės rėmėją – tą, kuris daugiausia baudų sumokėjo. Kiekviena užeiga savo Garbės klientą galėtų turėti. Juos nustatyti lengviau, nei Garbės savanorius ar rezistentus. Juk padavėjos žino tuos, kurie „knaipėse“ daugiausia pinigų palieka. Tokius ir paskatinti žmoniškai galėtų. Ką Garbės direktoriui ar Garbės persivertėliui gali įteikti? Kokį popierių į rėmelius įspraustą. O Garbės klientą gali padoriai pagerbti. Pavyzdžiui, taikyti nuolaidų. Išgėrė Garbės klientas du bokalus alaus, trečias – veltui. Išgėrė dar du, ir vėl kitas nemokamai.

Sutikite, juk kuo daugiau turėsime pagerbtų, tuo daugiau laimingų bus. Ir rajonas originalų įvaizdį turės. Nereikės Kelmės centre pristatyti be saiko karvių muliažų ar kelmų. Geriau juos biokurui tegul Romas Docius naudoja…