Kelmučio kronikos
<Alvydas GEŠTAUTAS>
Prisikėlė ar pasikėlė?
Kaimynas Petras turi įprotį: kažkada svyravo su vienos partijos linija, o dabar svyruoja su partijų valdžia.
Kartą neiškentęs aludėje kitas draugelis Pijus tiesiai šviesiai Petrui pasakė:
– Petrai, prie „konservų“ priklausei jiems ir gavai vedėjo postą. Socdemai užgrobė valdžią – perbėgai pas juos ir pasikėlei – iš vedėjo „išaugai“ į direktorius.
– Niekus tauziji – aš ne pasikėliau, o prisikėliau,- Petras riktelėjo Pijui ir iš pykčio į kaktą paleido bokalą. Po šio „bokalinio“ nokauto Pijus nei prisikėlė, nei pasikėlė.
O Petras užperka kas mėnesį socdemams Mišias, kad šie, nors kol jis gyvas, liktų valdžioje, nes valdžion grįžę konservatoriai iš jo ne tik postą, bet ir laisvę atimtų.
Politika ir… daina
Buvau politikoje ir įsitikinau, jog ši dvynė su daina. Turi balsą – pats dainuoji. Dievas pašykštėjo balso – tyli ir pritari kolegoms politikieriams.
Turtuoliai
Du politikai Albertas ir Petras išleido daug pinigų: vienas nusipirko originalią spintą su stumdomomis durimis, kitas – savivaldybę, Seimą ir Vyriausybę su stumdomais kvailiais.
Tarnai
Skaičiau, kad kažkokia premjero vadovaujama tarnyba parengė Lietuvos viziją iki 2030-ųjų. Įsmeigiau akis į internetą. O ten apie tą viziją parašyta tiek, kad apakti gali, kol viską perskaitysi. Bet juk viską galima parašyti keliais sakiniais. Ir mokinukas žino: Lietuva – valstybė. Ji tarnauja žmogui. Vadinasi, valstybės veikėjai mūsų tarnai. Pastarojo pareiga – viską sudėti ant lėkštutės ir man bei visai tautai patiekti. Kas rytą bent vienas tarnas turi pasilabinti ir paklausti – ko reikia man, kaimynams ir privalo atnešti. Kultūringai, kaip padoriame restorane. Žinoma, ne taip, kaip „Šnekoriuose“ ar „Ragutyje“. Tai tik paliudytų, kad valstybės veikėjas, t.y. mūsų tarnas, veikia mano naudai ir žmonių gerovei. Jei taip veikėjai veiktų, tokius net valstybiniam apdovanojimui pristatyčiau. Tada ir vyriausioji tarnaitė – prezidentė turėtų ką veikti – veikėjams už gerą veikimą „cedelius“ kabintų ar segtų.
Štai ir visa Lietuvos vizija! Nereikėjo nė premjero, ministrų, intelektualų trukdyti.
Bet bėda, kad nereikia nė 2030-ųjų. Veikėjai jau dabar turėtų taip veikti ir lakstyti su lėkštutėmis. Bet žodžiai neveikia. Nors jų dešimtys tūkstančių. O reikia tiek nedaug – tik geros valios. Jos nėra, nes veikėjai, kaip tarnams priklauso, girdėti bei klausytis nenori. Patys veržiasi kalbėtis.
Gal perauklėjimui ir reikia tiek daug laiko – laukti 2030-ųjų? Gal per tuos metus išaugs nauja ne kalbanti veikėjų – tarnų tauta. Tada ir balotiruosis į veikėjus ne ant statinių tauškiantys, o mūsų klausantys. Ant statinių kalbėsime mes, o ne mums tarnauti pasišventusieji.
Valdžia ir apelsinai
– Sakyk,– klausia Vairelio Smalselis. -Vienoje televizijos viktorinoje kalusė: kuo panaši ir kuo skiriasi valdžia bei apelsinai.
– Afrikoje niekuo,- atsako Vairelis. – Pas mus skirtumas ne tik didžiulis, bet ir beviltiškas. – Valdžia sirpsta kasdien, o apelsinai – niekuomet.
Karmos vertybė
Atvažiavo į mūsų kaimą „Mačerniaus VVG“ ir atsivežė lektorių. Šis porina apie karmą: kas aname gyvenime kate kniaukė, tas dabartiniame šunimi loja, kas vilku staugė – liūtu riaumoja.
– O kaip su asilais, valdininkais?- klausiu lektoriaus.
– Asilai liko asilais, valdininkai valdininkais,- atsakė paskaitininkas.
Pagalvojau: vis dėlto teisus kaimynas Mintelis, man ne kartą įrodinėjęs, jog egzistuoja nekintamos vertybės.
Seimo piligrimai
– Į gaisro nuniokotą Tytuvėnų piligrimų centrą aną savaitę atvažiavo vieno Seimo, šią – kito komiteto nariai. Kažin, ar kokio komiteto veikėjai į Tytuvėnus atvažiuos šią savaitę?– klausiu vieno rajono politiko.
– Žinoma, atvažiuos!– šis ne nesuabejojo. – Juk į Piligrimų centrą piligrimai ir atvyksta. O mūsų parlamentarai ryškiausi piligrimai. Jie ne tik Tytuvėnus, bet ir kitus žemynus kada tik užsigeidžia, pasiekia.
Geografija
Vargelio sūnaus auklėtoja sako:
– Ponas Vargeli, jūsų sūnus nesimoko geografijos.
– Tamsta auklėtoja, o kam mano sūnui reikalinga ta geografija? Jis niekada neturės tiek pinigų, kad galėtų po pasaulį keliauti.