Kelyje su mobiliuoju laiškininku

Toma ANDRULYTĖ

                      Pusę aštuntos ryto Kelmė dar tik bunda, tačiau pašto tarnybinėse patalpose – sujudimas. Laiškininkai ruošiasi naujai dienai: rūšiuoja siuntas, dedasi prekes ir spaudą. Netrukus jie išvyks į tolimiausius rajono kampelius pas žmones. Pažvelkime iš arčiau, kaip atrodo mobiliojo laiškininko darbo diena.

                      Rytą mane pasitinka Kelmės pašto viršininkas Zigmas Gaidauskas. Jis pristato kolektyvą ir aprodo tarnybines patalpas, kur zuja laiškininkai. Nueiname į vietą, kurioje išrūšiuojami laiškai, į paštą atkeliavę didžiuliuose maišuose. Apžiūrime kasą. Kai baigiame ekskursiją po patalpas, Z. Gaidauskas papasakoja apie pasikeitimus Kelmės pašte.

                      Nuo šių metų sausio 28 d. darbą pradėjo Kelmės mobilieji laiškininkai. Praėję kelių savaičių mokymus, jie gavo naujus tarnybinius automobilius, planšetinius kompiuterius ir išvyko pas gyventojus kaip naujos kartos laiškininkai. Dabar jų rajone septyni. Iš viso pašte dirba penkiolika darbuotojų, įskaitant ir Kelmei priklausantį Kražių paštą. Visi kiti paštai liko teritoriniais centrais.

                      Šiandien važiuosime kartu su mobiliąja laiškininke Loreta Elijošiene. Ji aptarnauja Vaiguvos ir jos apylinkių teritoriją, kuri yra viena iš didžiausių rajone – laiškininkė nuvažiuoja vidutiniškai 100 km.

                      Elijošienė pasiima laiškus, spaudą, dėžę su prekėmis. Mudvi sėdame į sidabrinį „Dacia“ automobilį ir pajudame Loretos gimtinės – Vaiguvos – kryptimi.

                      (Ne)pikti šunys ir pavojingi keliai

                      Kraštas kalvotas: kalnas dengia kalnelį. Žaliuoja pievos, gelsta javų laukai. Iš tolo matyti vėjo jėgainės.

                      Vasarą žvyrkeliais gyventojus nesunku pasiekti, tačiau kitaip būna žiemą. Loreta parodo pavojingiausias kelio atkarpas ir pasakoja ne pačius linksmiausius nutikimus. Praėjusią žiemą jai teko automobiliu „pakibti“ ant snieguotos kalvos. Aplink žmonių nebuvo, tad laiškininkė po kelių bandymų išsiūbavo automobilį ir šiaip taip išvažiavo. Vieną pavasarį ji įklimpo į purvą, tačiau Vaiguvoje kaipmat sulaukė vietinių pagalbos. Panašių nuotykių kelyje Loreta patyrė ir prie Pabutkalnio, kai buvo tiesiamas kelias link Kražių.

Sakoma, nesi laiškininkas, jei nesusidūrei su šunimis. Žinoma, niekada nesinori sutikti pikto šuns. Tokio reikėdavo vengti vienoje vaiguviškių sodyboje. Laiškininkė iškart perspėjo nelipti iš automobilio ir nusiteikė vos įvažiavusi į kiemą duoti signalą, kad šeimininkai patys išeitų ir atsiimtų laišką.

                      Įvažiuojame, o kieme tylu. Gal šuo pasileido… Palaukiame kelias minutes. Netrukus išeina šeimininkas ir nuramina: piktojo šuns nebėra.

                      Vis dėlto agresyvių šunų nedaug. L. Elijošienė ramesnius augintinius pakalbina, o vienam visai netyčia suteikė vardą. „Žmonės buvo nusipirkę šuniuką, tik dar nesugalvoję vardo. Aš vis šaukdavau jį Rudžiu. Taip ir prilipo“,– šypsosi Loreta.

                      Bistri laiškininkė

                      Prie vienų namų tik paliekame spaudą, prie kitų susitinkame su gyventojais. Štai viena vaiguviškė laiškininkės laukia, kad galėtų užsisakyti laikraštį. Moteris nustemba, kai pamato mus dviese ir iškart naudojasi proga. „Parašykit, kad labai gera laiškininkė. Labai bistri, visur suspėja“,– džiaugiasi vaiguviškė. Tikrai, L. Elijošienė netrunka užprenumeruoti pensininkei spaudą, ir mes pajudame tolyn.

                      Atvykstame į dailiai sutvarkytą vaiguviškės Mortos Alūzienės sodybą. Moteris maloniai pakviečia užeiti. Kol laiškininkė pildo prekių kvitą, mudvi su M. Alūziene pasikalbame. Pasirodo, poniai Mortai paštas nesvetimas, nes ji pati kadaise ten dirbo. Paauglystėje M. Alūzienė nešiojo laikraščius, o po vienuolikos metų gavo darbą kontoroje kasininke, buhaltere. Iš viso pašte ji pradirbo 41 metus.

                      Alūzienei svarbiausia – spauda. „Vaikai – pedagogai, jie daugiau skaito, tai ir atveža mums visokių laikraščių, žurnalų. Aišku, „Bičiulis“ yra rajono žinios, jį visą gyvenimą skaitom. Dar skaičiau „Lietuvos rytą“, bet mums yra brangu daug tos spaudos skaityt“,– sako Morta. Ji džiaugiasi, kad laiškininkė atvyksta pas ją į namus: „Labai gerai, čia pasaka yra. Jauna, bistri moteris, pasiūlo visko“. Taip pasakiusi M. Alūzienė užsisako laikraštį ir išsirenka kelias prekes iš dėžės.

                      Minučių tikslumu

                      Kelyje sutinkame vadeliotoją, kuris mums pamojuoja. Per radiją groja penkiasdešimtųjų hitus, o mes dar turime laiko aplankyti aplinkinius kaimus.

                      Juose L. Elijošienė skuba perduoti registruotus laiškus, nesvarbu, gavėjai bus namie ar ne. Kai registruoto laiško gavėjas neatsiima, laiškininkė atspausdina kvitą, kuriame nurodoma atsiėmimo data. Tada žmogus vėl gali išsikviesti laiškininkę arba atsiimti laišką Kelmės pašte.

                      Nuo pusės vienuolikos laiškininkė privalo pastovėti prie pašto Vaiguvoje. Per stovėjimo pusvalandį gyventojai ateina su tam tikrais klausimais, reikalais. Šiandien atvykome anksčiau, stovėjome apie valandą, tačiau atėjo tik du žmonės. Loreta sako, kad apsilankančiųjų vidurkis ir yra 2-3 žmonės. Dažniausiai jie sumoka mokesčius, užsiprenumeruoja spaudą.

                      „Pastovėjimas“, galima sakyti, leido atsipūsti prieš kelionę link paskutinių teritorijos kaimų.

                      Apie pirmą valandą popiet mes aplankome paskutinę sodybą. Net pati laiškininkė nustemba, kaip greitai baigėme. Paprastai ji užtrunka ilgiau, o ilgiausia ir sunkiausia diena būna šeštadienis. Tuomet beveik prie kiekvienos pašto dėžutės reikia palikti po laikraštį.

                      Pasidaro įdomu, ar visada taip gerai sekasi, ar nebuvo sunki pradžia? L. Elijošienė patvirtina – sausio mėnesį buvo labai keista pradėti, ypač su naujomis technologijomis, tačiau padėjo mokymai. „Nuo naujovių niekur nedingsi. Gyvenimas eina, reikia prie jų pratintis“,– sako laiškininkė.

                      Į Kelmės pašto aikštelę grįžtame pirmosios. Netrukus parvažiuoja ir kiti sidabriniai pašto automobiliai. L. Elijošienei liko tik užpildyti ataskaitą ir atsiskaityti kasoje. Darbo diena baigiasi, pašto patalpose tylu. Neilgai, iki ryto.