Kiek liko Sąjūdžio dvasios?

Seimas kasmet kviečia Lietuvos žmones paminėti vienus ar kitus iškilius tautiečius, svarbius mūsų tautai įvykius, jų sukaktis ir t. t. Šiuos metus Seimas paskelbė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – Sąjūdžio) bei Baltijos kelio metais. Dėl Baltijos kelio viskas aišku. Rugpjūčio 23-iąją sukas 35 metai, kai nuo Vilniaus iki Talino nusitiesė žmonių, susikibusių rankomis, grandinė ir buvo išreikštas protestas prieš Molotovo–Ribentropo slaptuosius protokolus, kurie lėmė Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių okupaciją. Šią akciją ir organizavo Sąjūdis bei Latvijos ir Estijos Liaudies frontai. Bet kyla klausimas, kodėl ne praėjusieji – 2023-ieji – buvo paskelbti Sąjūdžio metais, kadangi pernai sukako 35-eri metai, kai susikūrė šis Lietuvą į Nepriklausomybės atkūrimą atvedęs judėjimas? Seimo rezoliucijoje įvardijama, kad tai padaryta dėl to, jog Sąjūdis tik 1989 m. Kovo 16-ąją oficialiai buvo įregistruotas. Bent man asmeniškai atrodo, kad Seimas paprasčiausiai „pramiegojo“ pernykščią sukaktį.

Sąjūdžio gimimo data laikoma 1988-ųjų birželio 3-ioji, kai Mokslo akademijoje buvo išrinkta šio judėjimo iniciatyvinė grupė. Iki Steigiamojo suvažiavimo, vykusio tų pačių metų spalio mėnesį, ji ir organizavo šimtatūkstantinius mitingus, įvairias akcijas, garsųjį Roko maršą per Lietuvą ir t. t.

Apie Sąjūdžio ištakas būtų galima kalbėti daug. Jau iki iniciatyvinės grupės susikūrimo veikė neformalūs klubai, įvairūs susivienijimai, kurie lyg upeliai subėgo į didžiąją Sąjūdžio upę, kurios srovė mus ir atnešė į Valstybės atkūrimą. Žinoma, mūsų tautos Atgimimą paskatino ir paskutinio Sovietijos vadovo Michailo Gorbačiovo pradėtos reformos.

Tuo metu jau veikė Lietuvos laisvės lyga, kuriai vadovavo Antanas Terleckas. Ji nėjo į jokius kompromisus ir kategoriškai reikalavo pripažinti Molotovo–Ribentropo slaptųjų protokolų neteisėtumą ir tuo pačiu atkurti Baltijos šalių nepriklausomybę. Sąjūdis pasirinko teisinį kelią ir galiojančių sovietinių įstatymų rėmuose siekti valstybingumo atkūrimo. Sovietinė konstitucija garantavo judėjimų, įvairių visuomeninių organizacijų kūrimąsi. Jos ir buvo kuriamos. Tik kuriamos „iš viršaus“. Sąjūdžio pirmieji pradininkai pasinaudojo šia sovietinės konstitucijos galimybe ir pradėjo kurti judėjimą „iš apačios“.

Lemiamą Sąjūdžio susikūrimą labiausiai paskatino 1988 m. balandžio 20 d. Dailininkų sąjungoje filosofo, tuomet daugeliui gal labiau žinomo kaip Monrealio olimpinių žaidynių prizininko, Arvydo Juozaičio perskaitytas pranešimas „Politinė kultūra ir Lietuva“. Jame filosofas išskyrė tris politinės kultūros elementus: racionalią savimonę, sveiką protą ir suverenitetą. Šiame pranešime būsimasis Sąjūdžio pirmeivis teigė: „Suverenitetas yra bet kokio valstybinio gyvenimo alfa ir omega. Racionali savimonė ir sveikas protas politiniame gyvenime taptų niekuo, jeigu juos įkūnijantis subjektas (tauta) gyventų nesava valia, nebūtų savojoje teritorijoje visišku šeimininku“.

Šį pranešimą, netgi vėliau A. Juozaičio oponentais tapę, vadino didvyrišku žingsniu, o jo autorių – permainų simboliu. Šio pranešimo tezės buvo Sąjūdžio veiklos gairės iki jo Steigiamojo suvažiavimo.

Iki šių dienų netyla kalbos, kaip Vytautas Landsbergis tapo Sąjūdžio vadovu, nors jis šio judėjimo gyvavimo pradžioje nebuvo pagrindinių veikėjų būryje. Pats A. Juozaitis „Bičiuliui“ sakė:

– Iki rugsėjo mėnesio Sąjūdžio vėliavnešiu buvo „Sąjūdžio žinios“, kurias redagavau. Taigi buvau atsakingas už kiekvieno numerio paskutinę raidę ir paskutinį tašką. Rugsėjo 16-ąją buvo išleistas pirmasis Sąjūdžio laikraščio „Atgimimas“ numeris. Jo redaktoriumi tapo Romualdas Ozolas. Kai Steigiamajame suvažiavime buvo renkamas Sąjūdžio Seimas, daugiausia balsų gavo R. Ozolas. Supratome, kad R. Ozolas bus pirmasis Sąjūdžio žmogus.

Tačiau įvykiai susiklostė kitaip. Sąjūdžio vadovu tapo V. Lansbergis, o po pusmečio jį turėjo pakeisti R. Ozolas. Deja, to neįvyko. Kai kam šiandien V. Lansbergis yra ir Sąjūdžio, ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo simbolis. Ir jo įkurta konservatorių partija pasiskelbė, jog yra Sąjūdžio idėjų tęsėja. Toks dalykas stulbina. Kaip keliolika tūkstančių žmonių turinti politinė organizacija gali pasisavinti 1988–1990 m. mūsų tautos istorijos periodą? Tačiau tikrovėje dabartinėje Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų veikloje Sąjūdžio idėjų yra tiek, kiek dabar Lietuvos laukuose galima pamatyti praėjusios žiemos sniego… Ši, kaip ir daugelis kitų tradicinių partijų, nuo tautinės valstybės idėjų nutolo. Kai kurios netgi atvirai propaguoja Vakarų gyvenimo būdo šlamštą. Pavyzdžiui, daug diskusijų sukėlė, kai Eurovizijos nugalėtoju tapo šveicaras, negalintis įvardinti kokiai lyčiai priklauso… Kai buvo paskelbti balsavimo rezultatai, pasirodo, tą sijonuotą vaikiną tarp Eurovizijos lyderių matė ir lietuvaičiai…

Bet grįžkime į Sąjūdžio laikus. Jo pirmaeiviai teigia, jog remia M. Gorbačiovo pradėtą perestroiką, t. y. demokratiją, viešumą, istorinės tiesos sakymą, tačiau lietuvių tautai istorinė tiesa buvo ne tik baisūs stalininiai nusikaltimai, brėžniavinė stagnacija. Mums istorinės tiesos atkūrimas buvo Lietuvos okupacijos pripažinimas, kuris, dalyvaujant oficialios valdžios atstovams, buvo viešai įvardintas 1988 m. rugpjūčio 23 dieną vykusiame mitinge Vilniuje, Vingio parke.

Tuoj po šio mitingo rugpjūčio 26-ąją susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir Kelmėje. Į ją buvo išrinkti: Kelmės 2-osios vidurinės mokyklos vokiečių kalbos mokytojas, vėliau Kovo 11-osios Akto signataru tapęs Antanas Račas, Kultūros skyriaus vedėjas Hubertas Smilgys, gydytojai dr. Kazys Norkus, Rimtautas Kavaliauskas, rajoninės bibliotekos direktorė Irena Pečiulienė, bibliotekininkė, poetė Regina Biržinytė, pedagogai – kelmiškiai Salomėja Urbikienė, Ipolitas Vidugiris, bei kražiškis Edvardas Dirmeikis, Paprūdžių mokyklos direktorius Jonas Dimša, Elektros tinklų viršininkas Vytautas Šikšnys, tuomet Kelmės trikotažo fabrike dirbęs Vainius Urbonavičius, komjaunimo rajono komiteto antrasis sekretorius, Žaliųjų judėjimo lyderis Arūnas Bernadišius, rajoninių kultūros namų direktorė Danutė Jarachovec, etnokultūros entuziastas Valdas Rutkūnas, „Naujo kelio“ kolūkio pirmininkas, vėliau 1992– 1996 m. kadencijos Seimo narys Zenonas Adomaitis, Sporto mokyklos šachmatų treneris Regimantas Bajorūnas, vietinio radijo laidų redaktorius Kęstutis Lukošius ir šių eilučių autorius.

Pirmasis Kelmėje Sąjūdžio mitingas įvyko 1988 m. rugsėjo 10 dieną pagrindinėje Kelmės miesto futbolo aikštėje. Pirmoje mūsų sąjūdininkų rezoliucijoje buvo reikalaujama, kad Lietuvos vėliava vėl taptų tarpukario laikų trispalvė, himnu – „Tautiška giesmė“, lietuvių kalba būtų paskelbta valstybine, jog būtų atkurta 16-oji lietuviškoji divizija (tai buvo daugiau diplomatiškas žingsnis, nes mitingo rezoliucijos projekto rengėjai mintyje turėjo Lietuvos kariuomenės atkūrimą, – aut. pastaba), jog būtų Kelmėje ir kituose jos rajono miestuose sugrąžinti senieji gatvių pavadinimai, atsisakyta ideologizuotų kolūkių pavadinimų. Buvo pasiūlyta, kad rajono laikraščio „Komunistinis žodis“ pavadinimą išrinktų jo skaitytojai. Tai mes, tų laikų šio laikraščio darbuotojai ir padarėme. Organizavome skaitytojų apklausą ir 1988 m. paskutinis laikraščio numeris išėjo jau „Bičiulio“ pavadinimu. Tuomet buvo daug kalbama apie Lietuvos ekonominį savarankiškumą, todėl ir Kelmėje vykusio Sąjūdžio dalyviai pareikalavo, kad Lietuvos nacionalinė valiuta vėl taptų litas.

Sąjūdžio iniciatyva dar iki Kovo 11-osios Lietuvos vėliava tapo trispalvė, himnu – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, lietuvių kalba pripažinta valstybine. Po atkaklių batalijų paskutinė sovietinės Lietuvos Aukščiausioji taryba (AT) priėmė dokumentą, kuriame įtvirtinta nuostata, kad Sovietų sąjungos įstatymai mūsų respublikoje įsigalioja tik po AT ratifikavimo. Taip pat Sąjūdžio iniciatyva AT pripažino okupantų suburto „liaudies seimo“ 1940 m. liepos mėnesį priimtus sprendimus dėl sovietų valdžios paskelbimo, dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų sąjungą nutarimus neteisėtais. Tad 1990 m. vasario mėnesį išrinktai AT, kurioje daugumą sudarė Sąjūdžio remti deputatai, reikėjo žengti paskutinį, bet svarbiausiąjį žingsnį ir priimti aktą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Šiandien pas mus yra daug kosmopolitizmo, globalizmo šalininkų, teigiančių, kad tautinė valstybė atgyvena, Sąjūdžio idėjos – nebereikšmingos, iškilo didžiulė grėsmė lietuvių tautos, gimtosios kalbos egzistencijai. Bet labiau įsiskaitykime į Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime priimtą Geros valios deklaraciją, kurioje skelbiama:

                      Už vienybę – prieš skaldymą,

                      už pasitikėjimą – prieš įtarumą,

                      už statybą – prieš griovimą,

                      už gaivinimą – prieš slopinimą.

Juk tai politikos klasika! Vadinasi, ir Sąjūdžio idėjos turėtų būti gyvybingos. O gal to nenori pripažinti anksčiau buvusios ir dabartinė Lietuvos valdžios? Gal į valdžios viršūnes įkopusiems skaldymas yra geriau už vienybę, įtarumas – už pasitikėjimą, griovimas – prieš kūrimą, o slopinimas – prie gaivinimą…