Mokytoja Genovaitė Mockuvienė. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertas plunksnos

Diana STUNGURIENĖ

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Genovaitė Mockuvienė pakalbinta ne iškart sutinka, kad apie ją būtų rašoma laikraštyje – „ką ten apie mane, jau kaip ir „nurašyta“, seniai pensijoje“. Tačiau sūnus Linas sako, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vertas rašytojo plunksnos. Taip žodis po žodžio kartu sugrįžtame į Genovaitės vaikystę, jaunystę, prisimenama į Anapilį iškeliavusius tėvelius, tėviškę Žemaitijos Kalvarijoje. Seni laikai: pokaris, kolūkių kūrimosi pradžia, studijos Vilniaus pedagoginiame institute, paskyrimas į Kražių vidurinę mokyklą, mokytojavimas, šeima, vaikai – nepajuto, kaip praėjo ištisas gyvenimas.

Gimė ir augo Genovaitė Plungės rajone, Žemaičių Kalvarijoje. Iki 1637 m. miestelis vadinosi Gardai, 1964–1989 m. – Varduva. Kasmet liepos mėnesį čia vyksta Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, pasižymintys žmonių gausa ir archajiškomis žemaičių tradicijomis.

Genovaitės tėveliai Juozas ir Ieva Bumbliai buvo 1907-ųjų gimimo. Mama pagimdė dvylika vaikų, iš kurių išgyveno tik penki, be Genovaitės dar dvi seserys ir du broliai. Vaikai mirdavo dar kūdikystėje nuo kokliušo, tymų ar skarlatinos. Sunkūs buvo laikai – karas, pokaris, badas, skurdas. Prie duonos stovėdavo per naktis, atveždavo mažai, tai kartais vos trečdalį kepaliuko namo parnešdavo.

Tėvelis į kolūkį nestojo. Jis buvo stalius, pas žmones namus remontavo. Tačiau kolūkiuose trūko meistrų, tai pradėjo tėvelį kalbinti ratus daryti, nes jis buvo ir račius. Kolūkiui pagelbėti sutiko, bet tik su sąlyga, kad dirbs namie. Už darbą atlygį jau gaudavo pinigais, jau galėdavo šį bei tą nusipirkti. Tėvelis darė ir karstus. Žmonių buvo mylimas ir gerbiamas.

Mama su vyresniąja Genovaitės seserimi ravėdavo pas žmones daržus, griebdavo šieną, užmokestis būdavo duonos kampas ar sūrio galas; kartą parnešė puodynę barščių su mėsa – Genovaitė iki šiolei atsimena, kaip skanu buvo. Dabar kiti laikai – maistu nieko nenustebinsi, kasdien gardžiai valgome.

Genovaitė prisimena, kad buvo gera uogų rinkėja, mamos draugė ją vesdavosi uogauti. Daug priuogaudavo, bet labai sunku būdavo parnešti. Mama mėlynes sutrindavo be cukraus, sudėdavo į didelį molinį indą, pabarstydavo „blizgančiais milteliais“ ir į rūsį. Taip skanu žiemą būdavo!

Cukrus buvo brangus, bet mama gabalinio cukraus buvo pasitaupiusi, kad turėtų vaistams ligoniui. Genovaitė tą cukrų kažkaip „užuodė“ – po gabaliuką, po gabaliuką, dar drauges pavaišino, pusė stiklainio jau ir tuščia. Kai mama pamatė, visiems kliuvo – ir broliams, ir seserims. Prisimena Genovaitė ir Kalėdas, kai ant eglutės sukabindavo „bambonkes“, ir kaip vaikai laukdavo, kad greičiau Kalėdos pasibaigtų, nupuoštų eglutę ir saldainius padalintų.

Tėveliai neleido vaikams tapti pionieriais, o vaidinti, dainuoti, šokti priimdavo tik pionierius. Labai skaudu buvo mergaitei, niekur negalėjo dalyvauti. Ir kolūkyje talkininkauti jai neleido. Visi vaikai su tėvais važiuoja į talką, ir ji lipa į mašiną, bet ateina tėvelis, ir: „Marš, panele, namo, ne kolūkiečiai esame“.

Genovaitės mokykla buvo klebonijoje, prisimena, kaip pertraukos metu iššokdavo per langą ir eidavo keliais aplink altorių, kad kontrolinis pasisektų. Juk mama visada sakydavo, kad vaikai turi klausyti mokytojų ir gerai mokytis.

Po vidurinės mokyklos baigimo Genovaitė kelis metus dirbo kaimo bibliotekoje. Kaip pati sakė, nesusitaupė mokslams, iš pirmos algos nusipirko laikroduką, ir apsirengti gražiau norėjosi. Vis tik 1963-aisiais įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, kuriame buvo rengiami įvairių specialybių mokytojai vidurinėms mokykloms, Genovaitė pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą. Dar vaikystėje, žaisdama su vaikais, ji visad būdavo mokytoja. Prisimena, kad stojamųjų egzaminų metu visi miegojo salėje, kur buvo pamėtyti čiužiniai. Pirmame ir antrame kursuose bendrabučio kambaryje gyveno 20 mergaičių, kambaryje buvo tik lovos ir spintelės kiekvienai atskiros. Reikėjo pačioms malkų ir anglių prisinešti. Tik trečiame kurse persikėlė į naujai pastatytą bendrabutį, kur kambaryje begyveno keturios ir kūrenti nebereikėjo, buvo centralinis šildymas.

Paramos iš namų didelės negaudavo, vertėsi iš stipendijos, kuri buvo 28 rubliai. Batonas tuomet kainavo 12 kapeikų, o kefyras – 15 kapeikų, – tokia dažnai būdavo studentiška vakarienė; o jei valgykloje valgydavo, tai tik sriuba ir duonos riekutė. Paltą turėjo tik rudeninį, žiemai užsiūdavo dirbtinio kailio kalnieriuką, o pavasarį jį nuardydavo. Sesuo Eugenija pasiūdavo kokią suknelę. „Jaunam visko norisi – ir į kiną, ir į šokius“,– prisimena Genovaitė. Bilietas į kiną pirmose eilėse kainavo 25 kapeikas. Į šokius draugės pasidalindavo gražesniais rūbais. Kelionė miesto autobusu kainavo 4 kapeikas, bet jas taupydavo, eidavo pėsčiomis.

Institute būdavo įvairūs renginiai, atmintin įsirėžė susitikimas su J. Marcinkevičiumi, A. Baltakiu ir A. Maldoniu – „liežuvius išleidusios klausėmės“, pasakoja Genovaitė, mintimis sugrįždama į tuos laikus. Mylimiausia Genovaitės poetė – Salomėja Nėris, kad ir kaip ją žemintų, jos poezijos niekas neatims, dainų šventėse jos dainas dainuoja. Patiko P. Cvirka, P. Širvys – stipri asmenybė, karą praėjęs. Dabar Genovaitė dažniausiai skaito detektyvus.

Po studijų institute atvyko į Kražius, kuriuose Genovaitė gyvena ir šiandien. Visą laiką mokytojavo Kražių vidurinėje mokykloje, dabartinėje Žygimanto Liauksmino gimnazijoje. Kaip pati prisimena, atvyko tik su čemodaniuku, kur buvo vienas kitas drabužiukas, nieko daugiau neturėjo. Pirma alga buvo 90 rublių. Laikai vis dar buvo sunkūs, prekystaliai tušti, važiuodavo net į Užventį „kokių kaulų nusipirkti“. Mašinų nebuvo, susisiekimas prastas, nors autobusai dažniau važinėdavo, nei dabar. Lyg ir uždirbdavo, bet prekių nebuvo, ne taip, kaip dabar – visko yra: mašinos, kompiuteriai, telefonai, buitis aprūpinta.

Kol mama gyva buvo, Genovaitė vis pagalvodavo, kad reikėtų sugrįžti į tėviškę, bet likimas nubrėžė savo vagą. Genovaitės broliai ir seserys – visi tėviškėje, tik ji viena svetur įsikūrė. Mama sakydavo: „Tu tik viena atsiskyrusi, matyt, maitinimą (žindymą) nutraukiau paukštleky (paukščių lėkimo metu).“

Kražiai mokytojai tapo savi, džiaugiasi, kad čia vyksta daug renginių: parodos, teatrai, paskaitos, tik žmonės aptingę, matyt, persisotinę viskuo. Prisimena, koks gražus buvo kalėdinis renginys prieš kelis metus: papuošta salė, degė žvakės, gražios dainos, o žiūrovų buvo tik ji viena, net nepatogiai jautėsi. Gal trūksta reklamos? Vyresni internetu nesinaudoja, iškabintus plakatus ne visi pamato, o kitos informacijos kaip ir nėra – niekas nepaskambina, nepakviečia, nors lyg ir yra bendruomenė?

Čia, Kražiuose ištekėjo, užaugino du sūnus. „Mano vaikai labai geri, neprasikalsdavo, tylūs, ramūs“, – džiaugiasi Genovaitė. Jaunėlis Giedrius apsistojo Kaune, dirba metrologu, domisi paukščiais, bėgioja, lipa į kalnus, dalyvauja orientaciniam sporte, važinėja dviračiu, anksčiau aitvarus gamindavo.

Vyresnėlis Linas nuo mažens buvo tyrinėtojas: visi vaikai siunta, laksto, o jis kur pievutėje atsitūpęs kokį vabaliuką apžiūrinėja. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje 1988 m. baigė neakivaizdinę dviejų metų jaunųjų ornitologų mokyklą prie MA zoologijos ir parazitologijos instituto Vilniuje; tai buvo antra jaunųjų ornitologų laida. Mama lydėdavo sūnų į paskaitas. Įskaitą laikė pas garsųjį gamtininką Ričardą Kazlauską. Paukščiai sūnų domina ligi šiolei. Įsigijęs yra ne vienus žiūronus, stebi paukščius. Šalia Kražių prisiglaudusiame gamtos draustinyje Medžiokalnyje Linas stebi paukščius, apžiūri inkilus; radęs sukrypusį inkilą, jį nuima, išvalo, suremontuoja, uždeda stogelį ir vėl sugrąžina į medį. Pats daro inkilus ir lesyklėles.

Mama Genovaitė prisimena, kad gyvenant trijų kambarių bute, vienas kambarys Lino iniciatyva buvo atiduotas gyvūnėliams. Ten gyveno papūgos, kanarėlės, japoniškos ir zebrinės amadinos, du žalčiai, sausumos vėžlys, voras paukštėda, ežiukas, buvo ir akvariumas – vaikai iš mokyklos ateidavo kaip į muziejų. Linui sukūrus šeimą, teko kambarį „pertvarkyti“ ir „perleisti“ jį mamai.

Jau keli dešimtmečiai Genovaitė pensininkė, gyvena su vyresnėlio sūnaus Lino šeima, jo paties statytame name. Ji laiminga, džiaugiasi savo sūnumis Linu ir Giedriumi, anūkėmis ir proanūkiu, kuriam jau ketveri. Vaikystės ir jaunystės išgyventi sunkumai liko toli praeityje, dabar jos gyvenimas yra gražus.

Nuotraukos iš Mockų šeimos archyvo