Lietuvos partizaną priglaudė Kražių kapinės

Ona PETRAVIČIENĖ

Balandžio dvidešimtąją Kražiuose vietos bendruomenė, artimieji, būrelis krašto apsaugos savanorių ir pažįstamų į paskutinę kelionę išlydėjo buvusį kraštietį, Kęstučio apygardos Birutės rinktinės Raudgirio būrio partizaną Praną Žiauberį–Miškinį.

– Šiandien kaip viena bendruomenė ir šeima susirinkome išlydėti velionį Praną į glėbį to, kuris mus ir pakviečia į šį pasaulį. Dievas sukūrė žmogų puoselėti ir mylėti Tėvynę, branginti savo šalį. Buvęs partizanas ir Lietuvos sūnus P. Žiauberis garbingai atliko savo pareigą ir šventą misiją,– aukodamas šv. Mišias už mirusįjį, sakė Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas monsinjoras Gintas Sakavičius.

Pranas Žiauberis gimė 1917 metų vasario pabaigoje Kražių seniūnijos Lenkviečių kaimo ūkininkų šeimoje. Prano tėtis buvo darbštus ir sąžiningas žmogus, žemę nusipirkęs už Amerikoje užsidirbtus pinigus. Sukūręs šeimą, vyras vėliau tapo daugiavaikiu tėvu. Ligai pakirtus mamą, Pranas anksti subrendo ir tapo savarankiškas. Būdamas devyniolikos metų, įstojo į Šaulių sąjungą, o po poros metų jau tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje Raseiniuose, antrame artilerijos pulke. 1940 metų liepos 10 dieną išleistas į namus, per karą P. Žiauberis mokėsi Telšių amatų mokykloje. 1944 m. frontui grįžus atgal, Lietuvoje prasidėjo jaunų vyrų gaudymas į Raudonąją armiją. Pranui teko rinktis – ar su Lietuva, ar prieš ją. Tais pačiais metais Kūčių dieną P. Žiauberis kartu su broliu Kleopu ir dar keturiais kaimo vyrais išėjo iš namų… Nuo tada vyrai glausdavosi patikimų ūkininkų kluonuose, Raudgirio miško slėptuvėse. 1945 metų pavasarį išgirdęs, kad rusų valdžios atstovams kilo įtarimas, kur yra abu broliai Žiauberiai, jų tėvas buvo priverstas palikti Lenkviečių kaimą, ten turėtą ūkį ir dėl likusios šeimos saugumo bėgti iš savo namų. O tuo metu prie Raudgirio būrio partizanų prisijungė ir daugiau Kražių valsčiaus vyrų, kurie iki 1947 metų tęsė pogrindines kovas ir susidūrimus su NKVD. Kadangi sužeistiems kovotojams labai trūko vaistų ir tvarsliavos, 1947 metų vasario 11 dieną P. Žiauberis nutarė važiuoti pas Kaune gyvenusį pažįstamą medicinos studentą. Bet tuo metu Lietuvoje jau veikė NKVD užverbuotų žmonių tinklas ir į Kauną atvykstančio Prano laukė ne tik pažįstamas. Prie buvusio Pieno centro rūmų P. Žiauberį suėmė trys čekistai, o po to prasidėjo mušimai ir tardymai. Tuometinė valdžia Lietuvos partizanui skyrė 10 metų griežtojo režimo ir 5 metus tremties. Kai Pranas atsidūrė kameroje, ten kalėjęs kitas lietuvis patarė apskųsti nuosprendį. Ir vėl vyko pakartotiniai tardymai, kankinimai, tyčiojimaisi, kol sovietų teismas Lietuvos partizanui dar padidino anksčiau skirtą bausmę. Šį kartą P. Žiauberis gavo 25 metus kalėjimo lageriuose ir 5 metus tremties. 1948 metų birželio 20 dieną Pranui prasidėjo ilga ir varginanti kelionė traukiniais iš Lukiškių į Oršos, Butyrkų, Petropavlovsko, Karagandos kalėjimus. Tų pačių metų rugsėjo pabaigoje P. Žiauberis buvo perkeltas į Kengyro vario kasyklas. Čia politinio kalinio laukė sunkiai pakeliami išbandymai. Naktys buvo šaltos, o kalinių drabužius atėmė jų prižiūrėtojai, kurie dažnai nelaimėliams kartodavo, kad pastarieji čia atvažiavo ne į kurortus, o pabaigti gyvenimo… Kad nebūtų šalta kojoms, vietoje batų tekdavo vyniotis nuo cemento likusius maišus. Dėl prasto maisto nusilpo Prano sveikata, o dėl ištinusio kūno teko gydytis pas lagerio medikus.

Praėjus metams po Stalino mirties, įvyko garsusis Kengyro sukilimas. Prano lageriai buvo vos už 30 km nuo sukilėlių kalėjimo. Tuokart iš Maskvos atvykusi komisija nutarė peržiūrėti kalinių bylas ir sumažinti jų skaičių. 1956 metų liepos 12 dieną pasibaigė P. Žiauberio kančios, jis grįžo į Lietuvą. Tačiau čia jo niekas nelaukė. Nutaręs prisiglausti pas Klaipėdoje gyvenančius giminaičius, vietos valdžios įsakymu jaunas vyras per porą dieną turėjo palikti uostamiestį ir atvyko į Šilalę. Šis miestas Pranui tapo tikraisiais namais. Vietos ligoninėje įsidarbinęs vairuotoju, vyras čia sutiko ir savo būsimą žmoną Anicetą, su kuria vėliau susilaukė sūnaus ir dukros. 2013 metais palaidojęs žmoną, šimtąją gimtadienį atšventęs Pranas paskutiniu metu glaudėsi pas dukrą Aidą Kaune. Nesvarbu, kur gyvenimo keliai P. Žiauberį nuvesdavo, velionis visuomet grįždavo į pradžių pradžią – Kražius.

Ilgametis Kražių metraštininkas Edvardas Dirmeikis gerai prisimena, kaip vieną 1988 metų dieną pas jį netikėtai užsuko buvęs Lietuvos partizanas. Kalbėdamas apie velionį, Edvardas sako, kad tai buvęs tvirto charakterio gyvas pokario metų liudytojas. Pranas dažnai atvykdavo pas E. Dirmeikį, o jų kalboms užsitęsus, dažnai pas jį ir nakvoti likdavo.

Tačiau du suaugę vyrai ne vien kalbomis gyveno. Nors P. Žiauberis daugybę metų praleido prie automobilių vairo, tačiau laisvalaikiu mėgdavo ką nors gražaus padaryti. Gerai įvaldęs kryždirbystę, Pranas pastatė tris kryžius buvusiems Lietuvos partizanams atminti. Jo rankų sukurti kryžiai dabar stovi Kasčiukuose, netoli Stulgių ir Kryžių kalne. Nuoširdų draugą palaidojęs E. Dirmeikis sakė sieksiąs, kad paskutiniojo Kražių partizano kapas būtų paženklintas atitinkamu užrašu. Dabartinėms ir ateinančioms kartoms.