Miniatiūrinis Ingos pasaulis

Patarlę apie pranašą ir savą kiemą, be abejo, esame visi girdėję. Kažkas panašaus nutiko ir „Bičiulio“ redakcijoje. Kartais net per galvas verčiamės ieškodami įdomių herojų, auksarankių-gražiadarbių, o kad tokia redakcijos kabinete sėdi, kažkaip praslysta…

Akys priprato?

Redakcijos dizainerė Inga Urbelienė meno pasaulyje yra anaiptol ne naujokė. Jos fantastiško gražumo darbai dalyvauja respublikinėse, net tarptautinėse parodose, jie naujus namus yra radę net tolimiausiose pasaulio šalyse, jos gamintais aksesuarais puošiasi moterys… Pagaliau ji yra ir diplomuota menininkė – yra baigusi audiovizualinio meno studijas. Jas prisiminusi, Inga liūdnai atsidūsta – kaip gaila, kad Šiauliuose visiškai panaikintas Menų fakultetas, kad net labai gabiems ir studentams daug duoti galintiems dėstytojams teko ieškotis kitokio darbo. Vienas jos dėstytojas net kirpėju tapo. Kirpėjas irgi yra labai gerai, bet…

Žaidė lėlėmis

Inga prisipažįsta, kad iš pradžių ji „žaidė“ lėlėmis. Kol augo vaikai, tam laisvo laiko kaip ir nelikdavo, bet vis tiek, nors valandėlę pasivogusi, vis lipdė lėlytes. Jos lėlytės-sagės, įspūdingos tuo, kad turi savo prototipą. Ne, Inga nesiekė daryti lėlytes panašias į kurią nors moterį, tačiau ta moteris, kuriai lėlytė būdavo skirta, visada save atpažindavo. Gal iš aprangos detalės, gal iš kokio daiktelio, su kuriuo moteris nesiskiria, gal iš laikysenos… „Tai yra lėlytė tarsi tu, bet ir ne tu“,– sako Inga. Kiek tokių lėlių Inga paleido į pasaulį, šiandien pasakyti nebegali. Daug. Kažkaip anuomet nebuvo šovę galvon jas nufotografuoti, kažkaip išsaugoti. Trumpiau tariant, nors Inga ir labai mėgo savo lėles, bet elgėsi su jomis it pamotė – išvijo jas į pasaulį laimės ieškoti ir nebesirūpino jomis.

Ne siuvėja

Inga neslepia, kad ji į tikrojo meno pasaulį atėjo gan vėlai. Tuomet, kai ištekėjo, kai vaikų susilaukė. Mat nuo mažumės Ingai mamos buvo prisakyta, kad ji bus siuvėja, kaip ir jos Baba. Mamai rodėsi, kad būdama siuvėja ji visada turės sotų gyvenimą. O kas iš to meno? Anais gi laikais motinos žodis vaikams buvo šventas – jei jau mama pasakė, tai kaip kirviu nukirto, juk mama geriausiai žino, ko labiausiai gyvenime reikia. Tuo labiau Ingos mama, pati viena vaikus auginusi ir pati iš vargo amato išmokusi. Juk Kelmės krašte nebuvo žmogaus, kuris nebūtų gaspadinės Bolskienės girdėjęs. Joks didesnis giminės suėjimas be jos neapseidavo, nors, kaip prisipažino Ingai mama, kai ji ištekėjo, net pirmąkart jos virtų barščių niekas nevalgė. Vargas visko išmoko. Tačiau Ingai su siuvėjos amatu sekėsi prasčiau. „Atsimenu savo pirmąjį siūtą paltą amato mokykloje, kurio reikėjo išsiuvinėti apykaklę. Išsiuvinėjau ją labai gražiai. Ir aš pati, ir visi grožėjosi. Bet pats paltas – Dieve, Dieve… Su tuo pirmu siuviniu supratau, kad siuvėja aš tikrai nebūsiu. Na ne man tas darbas, jis visiškai man nelipo. Bet kuo aš tuomet galiu būt? Kur mano vieta šiame gyvenime?“ Ir tuomet Inga, gavusi vyro Raimundo ir mamos pritarimą pravėrė Menų fakulteto duris. Abiejų pritarimas buvo labai svarbus, nes kam gi būtų palikusi vaikus.

Karantino Algiukas

O paskui atėjo karantinas. Blogas metas visom prasmėm. Ir Inga savęs pradėjo klausinėti, kaip iš to bjauraus laikmečio išsikapstyti, kuo užsiimti? „Vieną tokio atodūsio valandėlę nulipdžiau kalėdinei eglutei meškiuką. Žiūriu aš į jį, o jis man taip panašus į vieną pažįstamą Algiuką. Toks neišvaizdus, apsmukęs, bet gerietis, mielas. Įdėjau aš tą Algiuką į savo internetinį puslapį ir iškart sulaukiau gražių atsiliepimų. Va taip ir prasidėjo. Taip gimė pirmoji mano kalėdinių žaislų kolekcija ir tai buvo meškiukai.“ Inga sako, kad su žaisliukais nutiko kaip ir su lėlėmis – jie turi savo prototipus, netgi savo tikrus vardus. Ilgainiui žmonės, prašydami Ingos kalėdinio žaislo, ne tik vardą pasakydavo to, kuriam jis bus dovanojamas, bet ir trumpą jo charakteristiką. Štai gavo prašymą medikui: jo chalatas visada apipiltas kava ir jis yra reanimatologas. Arba namų šeimininkė, kuri nuolat kalba telefonu ir per tai prie puodų visokių nuotykių patiria. Štai ką tik baigė žaisliuką-bebriuką su kamufliažine apranga. Jis yra skirtas kareivukui, sūnui…

Moko savos tarmės

Nors Inga ir sako, kad jos kūryboje nereikia ieškoti tikslumo, realizmo, pasakojimuose stiliaus ar prasmės, kad tai yra tiesiog jos vidiniai ir filosofiniai pernešimai žmogaus supratimui dėl geros nuotaikos, gero jausmo, tačiau būtent visas šias savybes jos darbai ir turi. Dar žavi tai, kad jos darbai pristatomi Kelmės kraštui būdinga tarme. „Gi Kelmėje mes vardus dažniausiai iškraipome, pridedame keistokas galūnes: Ingiki, Iriki, Daliki, Jūratiki, Liniki… O kartais net patrumpinam: Stasi, Vali, Zosi… Keičiame ir vyriškus vardus: Sauliuks, Neriuks, Matuks, Nojuks… Netgi C raide baigiasi – Mac, Vyc… Man labai įdomu ir smalsiai rūpi, kaip reaguos mano kūrybos sekėjai, gaudami miniatiūras pavadintas vardais kelmietiška tarme? Reaguoja visaip. Kartais mane protina, kad tokio vardo nėra, o kartais priima taip, kaip yra.“

Inga savo krašto tarties elementų įlieja ir į  paties kūrinio aprašymą. „Man labai norisi priminti netgi senuosius Kelmėje buvusius žodžius, kurių kaip ir nebegirdėti. Ar žinot, kas yra „joptvajuks“? Jį mano Baba vartodavo. Tai yra trumpas švarkelis, užsimetamas ant pagrindinio rūbo.“

Ingos žvėrinčius

Antroji Ingos kalėdinių žaislų kolekcija buvo barsukai, trečioji – avytės, ketvirtoji – lapės ir štai šiemet, jau penktoji jos žaislų kolekcija, priklauso aštriadančiams medžių drožėjams bebrams. Įspūdinga tai, kad visi jos gyvūnėliai vienaip ar kitaip turi savo antrininkus, yra kažkaip įsikūniję  į žmones. Kaip ir jos lėlytės – esi tu, bet kartu ir ne tu. Kiekvienas jos žaisliukas turi jo vertą aprašymą – taiklų, šmaikštų, humoras visad ima viršų. Štai „Mykols – judrus, linksmas, muzikalus barsukas. Yra pametęs galvą dėl teniso. Ir visai ne dėl to sporto jis ryte ir vakare eina į sporto salę, bet dėl gražių, vertų dėmesio barsukių. Barsukas pasižymi didele kailio kaitra. Todėl jam nereikia daug garderobo: kepurė su snapu, šalikas ir viskas! Tačiau,  nežiūrint į visokeriopą užimtumą, jis – šiek tiek tinginys. Kambarių tvarkymas jam absoliuti nesąmonė, kurią barsukai galėjo sugalvoti per savo gyvenimą. Kai mama nemato, į spintą sukiša visus rūbus be jokio lankstymo ir rūšiavimo. Laimingas skaičius 11.“ Arba „Nojuks – mažas šviesuolis, protinguolis. Žingeidus, judrus barsukas, šiek tiek kodėlčiukas. Gamtos vaikas. Visų labai mylimas, nes turi kažką, ko neturi kiekvienas. Traukte traukia visų dėmesį. Nojuks mėgsta rinkti akmeniukus. Tempia juos į namus. Iš pradžių dėliojo lauke, vėliau terasoje, koridoriuje, o dabar jų pilna visuose namuose. Jis įkurs akmenų muziejų, kai tėvai išsikraustys.“ Skaitau tą aprašymą, o prieš akis man iškyla pačios Ingos pagrandukas Nojus.

Klausiau, kodėl trečioji jos kalėdinių žaislų kolekcija buvo avytės, avinukai? Juk vyrai avinais nelabai nori būti dėl ragų, o šiuolaikinėms moterims avis irgi nėra itin patraukli dėl savo būdo? „Bet juk jie mieli, švelnūs gyvūnėliai“,– sako Inga. Kad ir kirpėjas Oresc: „Ne paslaptis, kad jeigu nueini į kirpyklą, tai sužinai daug. Sužinai visas naujienas ir net sužinai, ko nežinojai apie save. Oresc – kirpėjas. Viską girdėjęs, viską matęs. Jeigu reikia kokių žinių – Oresc, jeigu reik susigaudyti, kas kur gyvena – skambink Orestui. Žodžiu, tik reikia žinoti kur jį rasti. Avins turi meistro vardą, jis tuom labai didžiuojasi ir žinoma demonstruoja savo meistrystės sugebėjimus. Bet būna visko. Vieną avį taip nukirpo, kad pats nesuprato, ar čia gražiai, ar jau po velnių. Bet sako paskutinė mada ir tai aviai nebeliko nieko, kaip nurimti. (…) Bet nežiūrint į nieką Oresto nepaimsi ant stiliaus. Apyrankių kilogramas puošia rankas. Depiliuojasi, kur reik ir kur nereik. Toks visas prižiūrėtas, išpuoselėtas. Ragus ir tuos pasinaikino, nes čia tikrai ne vyriškumo požymis… (…)“.

Ketvirtojoje Ingos kalėdinių žaislų kolekcijoje – lapės. Šioje kolekcijoje ypač daug daktarų. Kodėl? Bala žino. Tiesiog taip išėjo. Bet neabejotinai kažkas tikrai atpažins Karolį, viso lapyno lapiną. „Išdidus, arogantiškas, galvotas vyras. Turi didžiulę biblioteką, ten ieško vis didesnės išminties. Šachmatai jam – didis mąstymo ir pamąstymo žaidimas bei sportas. Vaikšto Karolis iš kampo į kampą, kol sugalvoja ėjimą. Karolis neturi antros pusės, nes nėra tokios, kuri jam tiktų. Jei graži, tai neprotinga, jei protinga, tai negraži. Tokia šio pono filosofija. Rūko lapinas tik savo sode užaugintą tabaką. Sukelia didžiulius dūmus sėdėdamas terasoje ant prabangaus supamo krėslo. Pas jį labai mažai kas užsuka, nebent dideliu reikalu. Lapinas turi silpnybių, kurios kartais kenkia tokį įvaizdį turinčiam veikėjui. Pavyzdžiui, kramto nagus ar ūsus kiša į arbatą. Mėgsta putpelių kiaušinius ir saldžią arbatą.“

Parodos

Kalėdų laukimo laikotarpiu Šiaulių „Laiptų galerija“ pakvietė į tarptautinę kalėdinę miniatiūrų parodą „Jau atvažiuoja šventa Kalėda“, kurioje Ingos miniatiūra-objektas „Drabužinės vargši“ bebrai, kurie pelnė ir apdovanojimą. Vietomis nugalėtojų neskirstė, tačiau, sako Inga, kai iš 98 autorių patenki tarp 12-kos apdovanotųjų, yra malonu. Tokių „Drabužinės vargšių“, sakosi ji, net savo artimoje aplinkoje turinti: spintos rūbais lūžta, pakabos nebeatlaiko, o jos vis neturi kuo apsirengti, vis „vargšės“…

Parodų Ingos kūryboje jau daug būta. Ir kiekviena jų palieka įspaudą tiek autorės, tiek parodos lankytojo gyvenime. Dažną pribloškia Ingos gebėjimas kurti tokius smulkučius daiktus. Kad ir miniatiūros augalijos tema „Pievoje (ne) įdomu“ – net pienės pūkas vos su keletu pūkelių… Inga nė neslepia, kad jau ne ko, o kantrybės ji turinti ir galinti kiekvieną smulkmę iškedenti. Dėl tos jos savybės iškart po studijų ją kvietė Vilniun prisijungti prie animatorių. Viliojantis pasiūlymas, bet šeima buvo pirmoje vietoje. Inga prisipažįsta turinti ir itin lakią vaizduotę. Prie tokios vaizduotės galima būtų priskirti ir penkias Ingos sodo kriaušes, iš kurių ji kvintetą „Kriaušisimus“ padarė ir kurį redakcijos darbuotojai kaip paveikslą pasikabino? Kas gali girdėti dainuojančias kriaušes? Arba štai buvo paroda „Pasišventęs“, kurios esmė buvo žodžio šaknyje „švent“. O tai reiškia, kad gali būti ir prisišventęs, ir nusišventęs, ir šventas – tiek, kiek tik neša vaizduotė. Talentingo menininko vaizduotė. Atskirą odę šiųmetėse šventėse reikėtų sudainuoti ir Ingos Besmegeniams, kuris pas žmones ateina su nuoširdžiais prisipažinimais ir meile. Kad nepamirštų Besmegenis, ką norėjo prisipažinti, jis tą užsirašo savo laikomoje lentelėje: Mylėsiu iki smegenų netekimo… Inžineriniai sprendimai ne besmegeniams… Lydaus kaskart tave pamatęs… Nesimokyk ir būsi mano draugas… Parduodu smegenis.. Mylėk, nes nerasi manęs pavasarį… Mylėsiu, kol ištirpsiu… Tirpstu nuo tavo grožio… Gerumas tirpdo… Eidamas į pasimatymą, pasiimk smegenis… ir t.t., ir pan.

Negreitas darbas

Klausiau Ingos, kiek laiko reikia jos kūriniui? Sakė, kad būtų labai sunku laiką suskaičiuoti. „Tai nėra greitas darbas. Paklijuoji, lauki, kol išdžius, paskui vėl paklijuoji ir vėl lauki…“ Jos naudojamos medžiagos – popierius ir klijai. „Papjė mašė masė yra gana kaprizinga, kartais sumano su manim pasiginčyti ir neleidžia padaryti taip, kaip noriu. Štai nulipdau tiesiai žiūrintį veiduką, o jis džiūdamas ėmė ir pasisuko. Padarau dideles ausytes, o jos išdžiūvusios susitraukė labiau nei tikėjausi. Kūryba ir yra susikalbėjimas su medžiaga.“

O dar yra darbai su medžiaga, su karoliukais-svarovskiukais. Dar yra gausybė valandų, kurių metu Inga moko ir kitas moteris šį bei tą pasidaryti…

Pagarba vyrui

Ir į pabaigą tarsi tradicinis klausimas – ar galima iš meno išgyventi? „Tikrai ne. Tuo labiau, kad aš neturiu nė kruopelytės verslumo. To turėčiau mokytis iš vyro Raimundo. Jei ne jis, tai visus mano darbus bet kas išsinešiotų.“ Beje, dėl šios savybės Inga neturi net ankstesniųjų darbų nuotraukų. „Anksčiau lyg ir mados nebuvo fotografuoti, kataloguoti. Tik vėliau susimąsčiau, o kur ta išliekamoji vertė? Dabar jau dedu į albumus, sisteminu.“

Tik kada suspėt? Mačiau Urbelių namus, kurie anaiptol ne miniatiūriniai. Tai – milžiniška meno šventovė, kurioje apgalvota kiekviena smulkmena ir ko niekur kitur nerasi, kurioje meniškai telpa pirmieji inžineriniai sūnaus Mato bandymai ir visas mažojo Nojaus pasaulis su vėžliais, gyvalazdėmis, skruzdėlynais ir dar daug kuo. Visam tam sukurti, rodos, reikėtų namuose atskirai turėti architektą, dizainerį. „Tai mes ir turim: vyras daro karkasą, o aš jau paleidžiu savo fantaziją“.