Mokesčiai – didyn, pensijos – menkyn

Ona PETRAVIČIENĖ

Kas gimė 1950 metais ar vėliau ir pradėjo gauti senatvės pensiją, iš karto supras, kad šis straipsnis bus apie mokesčius SODRAI ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skiriamų pensijų dydį. Trisdešimt ir daugiau metų darbo stažą turintys žmonės, sulaukę pirmosios pensijos, dabar atvirai sako, kad iš darbo gali būti tik kuprotas…

Kiekvienas suprantame, kad stiprūs ir darbingi būname apie 30-40 metų. Todėl pradėję darbinę veiklą susitaikome su didžiuliais mokesčiais SODRAI, tikėdamiesi, kad atėjus pensiniam amžiui iš Socialinio draudimo fondo gausime tokią pensiją, kurios užteks ne tik duonai ir vaistams, bet ir likusiam oriam gyvenimui. Deja, sulaukę pranešimo apie apskaičiuotos pensijos dydį, dauguma lietuvių pasijunta it musę kandę – apgauti ne kokio patyrusio aferisto, bet savo valstybės.

Neseniai Kelmėje teko sutikti iš Šaltenių atvykusius tolimus giminaičius. Pasiteiravus, kaip jiems sekasi, iš Stepono ir Vlados išgirdau, kad jie – „šviežiai iškepti“ pensininkai. Tačiau dėl to jų akyse nepamačiau jokio džiugesio. Priešingai. Tarp septynių brolių ir sesių užaugęs Steponas būdamas mažas neteko tėvo, todėl net nesulaukęs pilnametystės pradėjo dirbti ūkyje. Prieš tarnybą armijoje įgijo vairuotojo specialybę ir grįžęs gimtinėn trisdešimt metų vežiojo krovinius, o atėjus vasarai sėsdavo prie savaeigės šienapjovės vairo. Nors darbas buvo įtemptas ir nelengvas, tačiau uždarbiu pasigirti negalėjo. Be to, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ūkiai ir juos pakeitusios bendrovės netruko iširti. Ir Steponas liko be darbo, laimė, jau turėjo trisdešimties metų darbo stažą. Tačiau kai iš SODROS vyras gavo pranešimą dėl pensijos skyrimo, pirmą kartą labai apsidžiaugė, kad gyvena nuosavame name ir du suaugę sūnūs jau senokai gyvena savarankiškai, kitaip, išgyventi iš skirtos 618 Lt pensijos būtų sunku, nes nemažai pinigų dažnai tenka skirti brangiai kainuojantiems vaistams.

Tik keturiais litais už vyrą didesne pensija gali pasigirti Stepono žmona Vlada. Tiesa, jai buvo paskaičiuota truputį didesnė suma, tačiau trisdešimt trijų metų darbo stažą turinti moteris, netekusi darbo, išėjo į priešlaikinę pensiją…

Dar vienas tos pačios Kelmės apylinkių seniūnijos Naudvario kaimo gyventojas Petras irgi jaučiasi nuskriaustas valstybės. Keturiasdešimties metų darbo stažą turintis buvęs veterinarijos gydytojas pernai sukakus pensiniam amžiui vietoje senatvės pensijos turėjo tenkintis anksčiau skirta neįgalumo pensija, kuri yra šimtu litų didesnė. Vadinasi, SODRAI tos keturios dešimtys darbingų Petro metų pasirodė nieko verti, jei žmogui dabar tenka gyventi iš to, ką netikėtai skyrė likimas. Todėl puikiai suprantamas silpnaregio naudvariškio pasipiktinimas jį atvirai apvogusia valstybe, kuri iš dirbančio Petro daugelį metų skaičiavo didelius mokesčius, bet pati negalėjo skirti padorios senatvės pensijos.

Daug 1950 metais ir netrukus po jų gimusių dabartinių pensininkų, ypač kaimo gyventojų, dabar rauda dėl to, kad nelikus ūkių ir bendrovių jiems nutrūko darbo stažas. Laimingi tie, kuriems nepraradus darbo iš eilės pasisekė sukaupti nustatytą trisdešimties metų darbo stažą, tačiau jei pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus į nustatytą laikotarpį pateko ir nedarbo metai, tai ir gaudamas beveik pusantro tūkstančio litų mėnesinį uždarbį didelės senatvės pensijos nesitikėk.

Klausantis tokių liūdnų pasakojimų apie sunkų pensininkų gyvenimą Lietuvoje, neverta aimanuoti, kad sveiki ir stiprūs jų vaikai ir anūkai palieka tėvų šalį ir dirba ten, kur alga didesnė, ir valstybė savo piliečiams yra teisingesnė. O tiems, kas likome gyventi čia, ir toliau teks stebėtis, kaip SODRA ir toliau nuo mūsų nuskaito po 9 proc., o sulaukusiems pensijos paberia skatikus…