Nėra pinigų, nėra ir žmoniškumo…

Ona PETRAVIČIENĖ

            Valdantiesiems garsiai kalbant apie gerėjantį gyvenimą Lietuvoje, atsitiktinai sutikti žmonės, sulaukę pensinio amžiaus, šneka priešingai. Klausantis jų išgyvenimo istorijų, imi galvoti kodėl nepriklausomoje Lietuvoje taip greitai išryškėjo didžiulė atskirtis, kai vieni mėgaujasi didžiuliais turtais, o kiti priversti galvoti, kaip galą su galu sudurstyti?

Bijo likti vienas

            Jei Antanas S. gyventų ne prie pat Kelmės, o prie kokio didmiesčio, jis net pavardės neslėptų. Dabar nenori, kad dėl jo neturto tektų raudonuoti čia pat gyvenančiai dukrai ir vaikaičiams.

            Iš Jurbarko kilusį ir kitais metais septyniasdešimtąjį gimtadienį švęsianti vyrą gyvenimo keliai į Kelmę atvedė 1974 metais. Įsidarbinęs ūkyje traktorininku, Antanas su „Belarusu“ ne vieną dešimtmetį triūsė ten, kur buvo siunčiamas. Sako, ir nuovargio nejausdavęs, nes pasibaigus mėnesiui visada gaudavo atlyginimą už padarytą darbą. Nelikus ūkio, prasidėjo visos bėdos. Be darbo likęs vyras iš karto užsiregistravo tuometinėje Darbo biržoje, bet darbo gaudavo tik 1-2 mėnesiams. Nematydamas geresnių pokyčių, Antanas pasinaudojo įstatymo numatyta galimybe ir pasiprašė į priešlaikinę pensiją.

            – Blogai padariau… O kiek pensijos gaunu, gėda ir prisipažinti – 170 eurų,– nuleidęs akis, tyliai ištarė vyras.

            Vienintelė Antano viltis – jo Vida. Moteriai pasisekė geriau nei vyrui. Kuomet buvo panaikintas paukštynas, Vidai nebereikėjo varstyti Darbo biržos durų ir prašyti darbo, nes sulauksi reikiamo amžiaus moteris netrukus išėjo į užtarnautą poilsį. Tačiau ilgą laiką karvių melžėja ir viščiukų augintoja ūkyje dirbusi moteris irgi negali pasigirti didele pensija. Po paskutinio perskaičiavimo Vida kiekvieną mėnesį gauna po 278 eurus.

            Kol abu turėjo daugiau sveikatos ir prie daugiabučio namo buvo tvartas, Vida su Antanu laikė arklį,  karvę, kiaulių, paukščių. Priemiesčio gyventojai su nostalgija kalba ir apie gyvenimą prie lietuviško lito. Iš parduotuvės žmonės pirkdavo tik cukrų, druską bei buitines prekes, o valgė pačių užsiaugintą ir pasigamintą maistą, tačiau už 10 litų parduotuvėje galėjo nemažai nupirkti. Taip taupydami išsipirko valdišką butą, manė atsidėsiantys ir juodai dienai. Pirma nelaimė darbščius žmones aplankė prieš kelerius metus, kuomet neatsargus kaimynas pelenais pavertė visų bendrą tvartą. Laimė, dar prieš gaisrą Vida su Antanu spėjo papjauti užaugintą kiaulę, o tvarte buvusią karvę nuo žūties pasisekė išgelbėti paskutinę minutę. Sudegus tvartui, neliko kur laikyti gyvulių, o pačių suręstoje medinėje pašiūrėje dabar tik vištos kudakuoja…

            – Nors akivaizdu, kad net savo gyvenimo saulėlydyje neturėsime kambaryje menkiausių patogumų, tačiau dabar tuo tik džiaugiamės. Vanduo šulinyje. Ir tik už elektrą kas mėnesį reikia mokėti. Kitaip prie dabartinių kainų nežinau kaip išsiverstume,– prisipažino pašnekovai.

            Vida jau nemažai metų serga cukralige. Moteris džiaugiasi, kad bent šiai ligai gydyti skiriami vaistai kompensuojami. Bet iš pensijos dažnokai tenka pirkti skausmą malšinančius ar širdies veiklą gerinančius vaistus. Ir Antano burna jau senokai bedantė…

            – Kol esame dviese, vis lengviau išgyventi. Ir neduok Dieve, jei Vida Anapilin iškeliautų pirma manęs – vien nuo šios minties prarandu norą toliau gyventi… Tik kas mus, tokius vargetas, supras? Juk panašiai gyvena daugybė buvusių paprastų ūkių ir kolūkių darbininkų, išgyvenusių dviejų Lietuvos istorijų etapus, ne savo noru tapusių bedarbiais ir taip praradusiais teisę į aprūpintą senatvę,– atsisveikinant sakė Antanas.

Pensininkai jaučiasi niekam nereikalingi

            Iš priemiestinio Kukečių seniūnijos kaimo pasukus į kitą Kelmės miesto pusę, viename iš Kelmės apylinkių seniūnijos kaimų sutinkame Vaclovą S. Daugiavaikėje šeimoje užaugusio ir gražia žemaitiška kalba šnekančio vyro likimas labai panašus į Antano. Kai pagal etatų mažinimą vyras neteko darbo, 39,6 metus darbo stažą turintis Vaclovas irgi susigundė priešlaikine pensija. Tačiau paprastu darbininku už nedidelį atlyginimą dirbusio žmogaus ir pensija buvo maža. Išgirdęs Vyriausybės kalbas apie pensijų reformas, vyras tikėjosi, kad po perskaičiavimo gaus daugiau pinigų, kuriuos galėtų skirti savo pašlijusios sveikatos problemų sprendimui. Gavęs pranešimą apie perskaičiuotą pensiją, Vaclovas nežinojo, verkti ar juoktis.

            – Turėjau mintį, kad bent po kokius 5 ar daugiau eurų pridės už didesnį stažą, bet kai pamačiau, kad dabar mano pensija pakilo iki 231 euro – lengvai suskaičiavau, jog už kiekvienus metus mano pensija padidėjo 1 euru,– nusivylęs kalbėjo vyras.

            Vaclovas prisipažino su tokia pensija net nebepuoselėjantis vilčių pradėti keliones pas gydytojus. Vyras turi ir dar rimtesnių sveikatos problemų turinčią žmoną Ireną, kuri daugybę metų neišsiverčia be medikų pagalbos. Vaclovo moteris niekada negalėjo pasigirti gera sveikata, dar mokydamasi mokykloje privalėjo nešioti akinius. Tačiau tai Irenai nesutrukdė Klaipėdoje įgyti ikimokyklinio auklėjimo specialybę ir devyniolika metų išdirbti viename iš Kelmės miesto lopšelių-darželių, kol vieną dieną iš darbo buvo atleista pagal etatų mažinimą… Dėl prasto regėjimo prieš dešimtį metų Irena papuolė į dar didesnę bėdą. Viduržiemį eidama į ūkio pastatą, paslydo ir griuvo, nuo patirtos traumos moteriai plyšo akies tinklainė. Vėliau prasidėjo judėjimo problemos, o galiausiai – ir klausos. Nors nuo mažumės Irena įpratusi taupyti, tačiau kiekvieną mėnesį gaunama 250 eurų netekto darbingumo (invalidumo) pensija netrunka „ištirpti“. Moteris kasdien naudoja ne tik akių, bet ir kraujo spaudimą mažinančius ir skystinančius bei širdies veiklą gerinančius vaistus. Daugelį vaistų išrašo šeimos gydytoja, o norint gauti akių gydymui reikalingų vaistų, kiekvieną kartą reikia gauti šeimos gydytojo siuntimą.

            – Pati nenueinu. Tenka prašyti, kad kas nuvežtų ir palydėtų. Laimė, kad man į pagalbą atskuba artimieji. Tačiau nė vienas automobilis vandeniu nevažiuoja, o ypač tokiais duobėtais keliais, kokie dabar yra buvusio Kelmės paukštyno teritorijoje. Bent Aukščiausiasis šią vasarą mūsų pagailėjo, nes rajono valdžia iki šiolei kurčia mūsų prašymams. Nors Kelmės miestas mums vos ne ranka pasiekiamas, kiekvieną kartą išėjus  į magistralinį kelią, ši kelionė gali būti paskutinė, nes neturime jokio pėsčiųjų tako,– dėl artimųjų saugumo nerimavo moteris.

            Šią vasarą Irena susidūrė ir su dar viena sveikatos problema. Sutrikus klausai, moteris nuvyko pas ausų gydytoją, tačiau vietoje pagalbos iš gydytojos išgirdo priminimą apie… amžių. Nusivylusi tokiu medikės požiūriu į vyresnio amžiaus pacientus ir negalėdama pakęsti nuolatinio ausies skausmo, šešiasdešimt penkerių metų moteris buvo priversta kreiptis į privačius Šiaulių gydytojus. Bet išleidus pinigus gydymui, dabar abiem tenka labai taupyti. Juk nežinai, kada ir kuriam vėl prireiks medikų pagalbos.

            – Graudu ir pikta, kai prie lovio prilindę mūsų išrinktieji greitai pamiršta tuos, kurie ne dėl savo kaltės atsidūrė paribyje. Bepigu gaunantiems didelius atlyginimus pasakoti apie gerėjantį gyvenimą Lietuvoje, kol jie patys jaunesni ir neturi didesnių sveikatos problemų. O kaip prie didelių kainų išgyventi mums, gaunantiems mažas pensijas, kai ir gyvenant kaime nebeturi sveikatos auginti gyvulius? Kaip alkanam pilvui reikia pasakyti, kad laisvoje Lietuvoje mes, tarsi paskutiniai tinginiai ar veltėdžiai, turime skaičiuoti kiekvieną gaunamą centą ar prašyti pagalbos iš artimųjų?– atsisveikinant liūdnai klausė Irena ir Vaclovas.