Potraukis gyventi Vilniuje tapo raktu į kūrybos sėkmę

Rašėme, kad šiemet Lietuvos baletas mini 100-ąsias gyvavimo metines. Nacionalinio baleto istorijoje ryškų pėdsaką paliko du iš Užvenčio kilę Nacionalinio operos ir baleto teatro primarijai prof. Petras Skirmantas ir Eligijus Butkus. Apie P. Skirmantą jau rašėme. Šiandien pristatome jau vėlesnės kartos mūsų baleto žvaigždę – E. Butkų.

Pedagogė O. Jankauskienė paskatino sukti šokio keliu

Eligijus, dabar jau baigęs baleto artisto karjerą ir beveik dešimtmetį dirbantis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotoju baleto ugdymui, už įskiepytą meilę šokiui dėkingas pirmajai šokių kolektyvo vadovei, užventiškei Onai Jankauskienei. Tai ji paskatino vykti į Vilnių, tuometinę Baleto mokyklą, iš kurios gabiausi šokėjai arba dar mokyklos suole, arba ją baigę, būdavo kviečiami į profesionalius teatrus.

„Eligijus buvo labai simpatiškas berniukas. Pastebėjau, kad jis gali šokti ir pakviečiau dar pradinuką į pačių jauniausių šokėjų kolektyvą. Kai berniukas baigė keturias klases, Kelmėje vyko meno šventė. Jį pastebėjo kelmiškė talentinga šokėjų ugdytoja Dijana Bakšienė bei pakvietė mokytis tuometinėje Kelmės muzikos mokykloje. Ir Eligijui, ir jo mamai Mortai, šviesios atminties tėčiui Leonui pasakiau, ar verta nuolat iš Užvenčio į Kelmę važiuoti į pamokas, jei yra galimybė pabandyti ir šokio meno mokytis Vilniuje. Eligijaus tėveliai teigiamai pažiūrėjo į šį siūlymą ir sūnus sėkmingai įveikė atranką bei išvyko toliau mokytis į Vilnių“, – prisimena O. Jankauskienė.

„Nors buvau tik penktokas, bet jau tada mane traukė didmiestis. Gal tokiame amžiuje pirmiausia galvojau ne apie galimybę tobulėti, o buvo užvaldęs didžiulis noras mokytis didmiestyje. Iš karto nejaučiau jokių kompleksų, kad esu iš nedidelio miestelio, nors mus, atvykusius iš provincijos bei gyvenančius bendrabutyje, vadino „dėže“. Taip bendrabutį vadina ir dabar. Nors šiandieninių mūsų mokinių gyvenimo sąlygos prilygsta gyvenimui trijų ar keturių žvaigždučiu viešbutyje. Ir pačiam moksleiviško gyvenimo metais jau neteko miegoti metalinėje lovoje. O vyresnėse klasėse dėl gero komunikavimo, sutarimo su bendrabučio auklėtojomis gyvenau vienviečiame kambaryje. Moksleiviško gyvenimo metais mes, besimokantieji meninės pakraipos mokykloje, nebuvome kažkokie išskirtiniai ir krėtėme tokios pat išdaigas, kaip ir bendraamžiai, besimokantieji tradicinėse bendrojo lavinimo mokyklose. Žinoma, laisvalaikio valandos buvo ribotos, nes po pamokų vykdavo baleto pamokos, kiti su tuo susiję užsiėmimai. Ryšio su Užvenčiu nepraradau, nes pas tėvelius leisdavau atostogas, kartais grįždavau ir savaitgaliais. Bet ne taip dažnai, kaip pavyzdžiui, kauniečiai ar atvykusieji iš artimesnių rajonų. Ir tada, ir dabar mūsų mokykloje pamokos vykdavo ir vyksta šeštadieniais. Paprastai traukiniu atvažiuodavau į Šiaulius, o iš ten tėtis su automobiliu parsiveždavo į Užventį. Kitą dieną pavėžėdavo iki Kryžkalnio, o iš ten autobusu grįždavau į sostinę. Dabar man keturiasdešimt šešeri, tačiau kuo toliau, tuo labiau sentimentai Užvenčiui stiprėja. Kai šokau Nacionaliniame operos ir baleto teatre, visuomet „šefuodavau“ užventiškius, padėdavau įsigyti bilietus, organizuodavau ekskursijas. Džiaugiuosi, kad Užventyje gyva kultūros dvasia, žmonės gali realizuoti save. Kai grįžtu, visada stengiuosi susitikti su nuostabius projektus įgyvendinančiais Milda ir Alvydu Knyzeliais, aplankyti Užvenčio kultūros namus, kuriuose šiuo metu dirba mano pusseserė Indrė Domeikienė, susitikti su kitais šviesuoliais, likusiais gimtinėje vaikystės draugais“, – kalba E. Butkus.

Profesionali scena jau nuo mokyklos suolo

E. Butkaus talentą Nacionalinio operas ir baleto teatro choreografai, režisieriai pastebėjo dar kai Eligijus mokėsi Baleto mokykloje. Būdamas abiturientu, jis ne tik mokėsi, bet ir pirmą kartą žengė į profesionalią sceną. Beje, Eligijus į šį reprezentacinį Lietuvos teatrą vienintelis buvo pakviestas tryliktoje klasėje kaip stažuotojas, o po mokyklos iš klasės buvo priimti du vaikinai ir dvi merginos. Dar mokykloje išvyko į pirmąsias gastroles Sardinijoje (Italija). Tiesa, pirmą spektaklį užsienyje rodė Lenkijoje, Lodzėje. Pasak E. Butkaus, baleto artisto profesija – atskiri etapai. Pirmiausia mokslai baleto mokykloje, toliau teatre tampi baleto trupės stažuotoju (retais atvejais), vėliau – artistu, solistu, vedančiuoju solistu, t. y. primarijumi.

Nacionalinio baleto žvaigždė, paklaustas, kurie vaidmenys jam mieliausi ir pelnė pripažinimą, neskubėjo atsakyti bei atkreipė dėmesį, kad baleto artistas – tai trupės narys ir kartais reikia atlikti tuos vaidmenis, kuriuos numato choreografas, režisierius. Bet išskiria kelis, kurie, artisto nuomone, buvo pamėgti žiūrovų bei vedė į pripažinimą. Tai Romeo vaidmuo spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta“, Jagas – spektaklyje „Dezdemona“. Beje, už šį, taip pat Pavelo vaidmenį „Rusiškajame Hamlete“ buvo nominuotas, o už Džeimso – balete „Silfidė“ ir pagrindinį vyro vaidmenį balete „Bolero“ pelnė Lietuvoje prestižiškiausią teatro apdovanojimą „Auksinį scenos kryžių“. E. Butkaus atsisveikinimas su profesionalia scena buvo Martyno Rimeikio baletas „Visur, kur mes nebuvom“. Vienas iš sudėtingiausių ir įdomiausių kūrybiškai buvo Natanielio vaidmuo balete „Kopelija“. Beje, šio spektaklio pastatymu prieš šimtą metų prasidėjo ir baleto istorija. Galime paminėti ir kitus jo sukurtus vaidmenis – Žygimantą Augustą („Barbora Radvilaitė), Eskamilijo („Karmen“), Rožė („Sniego Karalienė“), grafas („Žydrasis Dunojus“), Anos mylimasis („Kurto Vailio moterys“), Vitfrydas („Žizel“), satyras („Valtpurgijos naktis“), Princas („Pelenė“), Ąžuolas („Eglė žalčių karalienė“), mėlynasis paukštis ir kavalierius („Miegančioji gražuolė“), Tristanas („Tristanas ir Izolda“) ir t. t.

Iš viso artistas pelnė vienuolika apdovanojimų, kurių vienas iš Australijos – Australijos baleto draugijos pirmininko J. Žalkausko premija.

2013 m. atliko Princo vaidmenį balete „Spragtukas“, kuris buvo pastatytas viename JAV teatre.

Ne vieną vaidmenį sukūrė ir Andželikos Cholinos teatre, šokio teatre „Vilniaus baletas“, taip pat kitų teatrų trupėse.

Su Nacionalinio operos ir baleto teatru gastroliavo Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Kinijoje, Slovėnijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Estijoje. Ne vienoje šalyje savo meistriškumą rodė su Andželikos Cholinos teatru.

Teko atlikti ir epizodinius vaidmenis kino filmuose „Vilniaus getas“, „Hunas Aitila“, „Tyla tau tinka“.

Po profesionalios karjeros liko baleto pasaulyje. Baleto artisto, kaip ir sportininko, amžius trumpas. Paprastai baleto šokėjai, paskyrę dvidešimt ar netgi mažiau metų profesionaliai scenai, turi teisę į užtarnautą poilsį ir gauna rentą. Tačiau Eligijus, ir baigęs profesionalo karjerą, liko baleto bendruomenėje. Baleto artisto profesija yra išskirtinė, nes aštuoneri mokslo metai baleto mokykloje, kurios baigimas sutampa ir su brandos atestato gavimu, jau yra kelialapis į profesionalią sceną. Tačiau, kai žmogui nėra nei keturiasdešimties, baigti aktyvų gyvenimą – anksti. Apie ateitį E. Butkus galvojo pačioje pripažinimo viršūnėje. Jis darbą teatre derino su studijomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje įgijo aktoriaus-šokėjo bakalauro laipsnį, o vėliau baigė ir magistratūrą, kurioje studijavo vaidybą ir choreografiją. Beje, jo magistro darbo vadovu buvo žemietis P. Skirmantas. Dar profesionaliai šokdamas pradėjo dirbti Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos direktoriaus pavaduotoju baleto ugdymui. Daug laiko užima administracinis darbas, tačiau lieka laiko ir būsimų baleto artistų ugdymui.

Buvęs Lietuvos baleto primarijus, dar būdamas artistu ir baigęs karjerą, dirbo ekspertu įvairiose komisijose. Ypač E. Butkus daug bendradarbiavo su M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu „Pagalba Lietuvos vaikams“. Jis nuolat kviečiamas būti ir įvairių konkursų žiuri nariu. Taip pat ir baleto artisto karjeros metu, ir dabar dalyvauja įvairiuose projektuose.

Užventiškis buvo oficialus penkių nepilnamečių mokinių iš Ukrainos globėjas, padėjo jiems tęsti mokslus Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyriuje. Prasidėjus karui šios mokyklos baleto skyrius priėmė 16 mokinių iš Ukrainos. Viena Eligijaus globotinių sėkmingai studijuoja šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kiti realizuoja savo talentą Lietuvos ir užsienio baleto trupėse. E. Butkaus mokiniai pelnė daugybe aukščiausių apdovanojimų tarptautiniuose baleto konkursuose, penki tapo „Mažojo Šv. Kristoforo“ laureatais.

„Kas ką nori, tas apie dabartinį mūsų gyvenimą ir kalba. Gyvename laisvo žodžio visuomenėje. Asmeniškai drąsiai teigiu – svarbu, kad tai, ką per pusketvirto atkurtos Lietuvos dešimtmečio sukūrėme – neiššvaistytume, – pokalbio pabaigoje sakė Užvenčio kraštą garsinantis E. Butkus.

E. Butkaus asmeninio archyvo nuotr.