Prie pilko kauburėlio…

Ona Petravičienė

Paskutinio rudens mėnesio pradžia yra skirta ne tik mirusiųjų atminimui. Tai metas, kuomet kiekvienas iš mūsų turime pagalvoti apie trumpą žemiškąjį gyvenimą ir kaip ruošiamės išėjimui Anapilin. Pakalbėti apie tai paprašiau Kelmės Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios klebono dekano Arūno Urbelio.

– Kodėl taip būna, kad tik netekę pačių artimiausių žmonių, suprantame, kokie jie mums buvo brangūs? Ar dešimtis tūkstančių kainuojantys paminklai ir kalnai gėlių gali padėti sumažinti tą nuolatinį kaltės jausmą?

– Manau, kad kasdienybė mus taip įtraukia į rūpesčių ir darbų verpetą, kad mums atrodo, jog artimieji niekur nedings, jie gali truputėlį ir palaukti. Tuoj nudirbsiu visus darbus ir tada jau nukreipsiu visą dėmesį į sau brangius, mylimus žmones. Taip esame linkę manyti. Beje, panašiai elgiamės ir su Dievu. Bet kai mums brangus žmogus rimtai suserga arba mes jo netenkame, tik tada suvokiame, kiek jis mums buvo svarbus ir kaip norėtųsi sugrąžinti tą prarastą laiką. Jūs labai gražiai pasakėte, jog tuomet nuolatinį kaltės jausmą bandome užmaskuoti paminklais ir gėlių kalnais. Bet juk tie paminklai ir gėlės reikalingi tik mums, gyviesiems. Tiksliai žinau, ko reikia mirusiems. Kad mes gerai apie juos galvotume. Kodėl? Kai mes blogai apie juos galvojame, jie dar negali džiaugtis dangaus laime. Kaip Dievas sakys mirusiam: būk danguje, jeigu dėl jo kaltės dar žemėje kažkas kenčia? Tad suteikim mirusiems tai, ko jiems iš tiesų reikia: atleiskim, padėkokim, užmirškime bloga. O lengviausia tai padaryti paprasčiausiai už juos meldžiantis. Tiesa, kartais atleidimui reikia laiko. Gerai, tegul tai vyksta palengva, iš lėto, bet natūraliai, tikrai ir nesuvaidintai. Tada ir mūsų širdyje ramybė, ir mūsų mirusiųjų nebeslegia jų kalčių našta…

– 2014 metus bažnyčia paskelbė Šeimos metais. Kadangi meilės artimui pamokos prasideda šeimoje, noriu paklausti, kaip bažnyčia žiūri į santuoką, sutuoktinių atsakomybę už bendrą gyvenimą ir vaikų auklėjimą?

– Iš tiesų Lietuvos Katalikų Bažnyčia šiuos metus buvo paskelbusi Šeimos metais, siekdama dar kartą atkreipti dėmesį į tuos iššūkius, kurie užklumpa šių modernių laikų šeimas. Šeima – tai ta namų tvirtovė, namų Bažnyčia, kuri turėtų būti pati saugiausia aplinka užsimegzti naujai gyvybei, jai augti, stiprėti ir bręsti. Bet vietoj to vis iš naujo ir iš naujo užsimezga diskusijos dėl šeimos sąvokos turinio, įvairiausios abejonės dėl to, kada prasideda ir baigiasi žmogaus gyvybė. Nemanau, kad išpuoliai prieš šeimą liausis, tačiau, kita vertus, labai maloniai šį mėnesį nuteikė pasaulio ir Lietuvos žiniasklaida, pakankamai pozityviai reagavusi į vyskupų sinodą, vykusį Romoje, skirtą būtent šeimų klausimams.

– Nemažai pažįstamų švenčia tik lapkričio pirmąją. O ką katalikui reiškia Vėlinės?

– Painiojame mes tas dvi atskiras šventes. Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, minime tuos mirusiuosius, kurie jau yra danguje, kitaip tariant, kurie yra šventieji. O lapkričio 2-ąją, Vėlinių dieną, prisimename visus mirusiuosius. Tad Visų Šventųjų iškilmė yra džiugi šventė, joje nėra jokio gedulo, o Vėlinių diena, savaime suprantama, jau gedulinga diena, kuomet prisimename savo netektis, savo mirusius artimuosius. Bet mes, kunigai, nepykstame, kai tos dvi šventės painiojamos. Svarbiausia, kad žmogus meldžiasi ir ieško paguodos ir ramybės, o kokia šventė ar diena tai paskatina daryti, jau nebesvarbu.

– Skaitydami užrašus ant paminklų matome, kad tik nedidelė dalis žmonių Anapilin iškeliavo būdami garbingo amžiaus. Kaip mes patys galėtume prailginti savo buvimą čia, žemėje, kartu su savo artimaisiais?

– Žinau, ko tikitės, kad atsakyčiau. Kad mūsų geri darbai, mūsų užauginti ir gražiai išauklėti vaikai, mūsų gyvenimo nuopelnai įprasmina mus ir yra mūsų gyvasis paminklas žemėje, kaip jūs sakote, mūsų gyvenimo pratęsimas. Bet aš truputėlį kitokį akcentą dėčiau. Kodėl reikia pratęsti mūsų gyvenimą? Mes gi niekur nedingstame, nepranykstame. Mes po mirties tik kitaip esame ir gyvename. Kai suvoki, kad tavo gyvenimas nepasibaigs su mirties valanda ir kad Dievas yra su tavimi, ir ne tiek dėl tavo nuopelnų, o dėl to, kad jis tave myli kaip tavo tobulas Tėvas, tada, širdyje atsiranda tokia ramybė, kad jokia gyvenimo neganda jos iš tavęs neatims. Nebereikia pergyventi, nebereikia kažką sukaupti ar užsitikrinti, telieka tik su džiaugsmu ir padėka priimti kiekvieną gyvenimo dieną.

– Nuoširdžiai dėkoju Jums už atsakymus.