Šernų puotos… medžiotojo pasėliuose

Ona PETRAVIČIENĖ

Istorija, kurią papasakojo Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas Stasys Kvietkus, dar kartą patvirtina, kad Lietuvos valdžios priimami įstatymai dažnai prasilenkia su sveiku protu.

Pakražančio seniūnijos Rėzgalių kaime gyvenantis Stasys Kvietkus yra ne tik Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas, bet ir ūkininkas. Stasys šiemet deklaravo 25 ha žemės, iš kurių 13 ha sudaro ariamos dirvos. Kadangi šeima laiko gyvulių, jų šėrimui reikia pašarų. Bėda ta, kad Stasio žemės ribojasi su mišriu, pelkėtu mišku, kuris yra mėgstama šernų buveinė. Stasys sako, kad šiuose miškuose šernų pilna. Ūkininkas suskaičiavo, kad į jo pasėtus žirnius ir avižas iš miško šiemet nuolat atkeliauja šešios šernės su keturiasdešimčia jauniklių. Jau dabar pusės hektaro žirnių kulti nebereikia, o kas liks iš dar likusio pusantro hektaro – sunku nuspėti. Ir avižų derlių tenka dalintis su dryžuotaisiais miško gyventojais. Stasys sakė glėbiais perkąs petardas ir taip bandąs kovoti su pasėlius naikinančiais šernais. Žvelgiančiam į puotaujančius miško žvėris ūkininkui skaudu ir pikta, nes, dešimt metų pats turėdamas medžiotojo bilietą ir leidimą ginklui, negali apsisaugoti savo derliaus,- bijo būti apkaltintas brakonieriavimu.

– Aplinkinės žemės priklauso „Raudgirio“ medžiotojų būreliui, kuris vietinių medžiotojų savo būrelyje matyti nenori. Jame yra verslininkų, žmonių „prie pinigo“, kurie į savo medžioklės plotus iš miesto į kaimą atvyksta tik savaitgaliais. Pasišeria žvėris, pamedžioja ir atgal išvažiuoja, o po to savaitę- kitą visai nesirodo,– sakė Stasys.

Ūkininkas pasakojo, kad ir tapdamas medžiotoju turėjo mintį, kad gavęs leidimą ir ginklą, galės be baimės apsaugoti savo pasėlius, tačiau, kai sužinojo, kad norint tapti būrelio nariu reikia sumokėti bent dešimties tūkstančių litų stojamąjį mokestį, šeimą turintis S. Kvietkus suprato, jog tokių pinigų medžioklei jis skirti negali. Tai ir kybo dabar nenaudojamas medžioklinis šautuvas, o šernai ramiai puotauja jo pasėliuose. Stasys sako, kad nieko panašaus nebūtų, jei būtų pakeisti medžioklės įstatymai ir tuomet savo žemėse galėtų medžioti leidimus turintys ūkininkai.

Tačiau medžioklė senokai tapo išrinktųjų pramoga. Matyt, verslininkams, gydytojams, teisininkams negarbė, jei tarp jų būtų ūkininkų, todėl ir nepageidauja, kad medžioklės būreliuose medžiotų vietiniai. O gal dėl to, kad medžiojant su ūkininkais reikėtų ir atitinkamų taisyklių laikytis. Dabar pamatę kur nors laukinį žvėrį tiesiai link jo su džipais nurieda, o ūkininkams po to tenka taisyti išlaužytas tvoras ir nutrauktus elektrinius piemenis…

Kol Lietuvos valdžia abejingai žiūri, kaip naikinamas ūkininkų derlius, šernai kasdien rengia puotas pasėlių laukuose. Ir ne vienintelio medžiotojo Stasio Kvietkaus žemėse.