„Dabar tam negaiščiau laiko“

Jolanta SAUNORIŪTĖ

Šį šeštadienį sukanka dvidešimt penkeri metai, kai patriotiškai nusiteikę Lietuvos žmonės gyva grandine nutiesė tiltą tarp trijų Baltijos šalių sostinių. Kelmėje gyvenantis ir kitais metais šešiasdešimtąjį gimtadienį švęsiantis Jonas Samušis, prieš ketvirtį amžiaus su didžiuliu entuziazmu vyko į Baltijos kelią, tačiau dabar sako, kad to tikriausiai nebedarytų.

…Kai tuometinis buvusios Kelmės rajkoopsąjungos krovikas išgirdo profesoriaus V. Landsbergio kvietimą 1989 metų rugpjūčio 23 d. drauge su latviais ir estais paminėti penkiasdešimtąsias Molotovo-Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, vyras neketino likti nuošalyje. Išgirdęs, kad dalis Kelmės rajono gyventojų į Pasvalio rajone mūsiškiams paskirtą vietą važiuos autobusais, Jonas nusprendė vykti savo „Žiguliuku“, nes Baltijos kelyje panoro dalyvauti ne tik jis, bet ir žmona Janina – ilgametė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kelmės rajono filialo vadovė ir vienuolikmetė dukra Irutė. Apie būsimą kelionę Jonas prasitarė ir savo bendradarbiams. Kai kurie iš jų atvirai nusišypsojo, išgirdę tokias mintis, o dabar jau mirusi Stasė Jankevičiūtė ir Antanas Arbatauskas tapo kelionės draugais.

Be jokių problemų pasiekę Šiaulius, keliauninkai mieste susidūrė su pirmąją kliūtimi. Kadangi tuokart buvo remontuojamas tiltas per geležinkelio pervažą Tilžės gatvėje, reikėjo daryti apylanką pro Centrinį turgų. O ten susidarė didelė automobilių spūstis ir, kol išvažiavo iš Šiaulių miesto Pakruojo link, teko sugaišti daug brangaus laiko.

– Niekada nepamiršiu tą dieną kelyje Pakruojis-Šiauliai matyto vaizdo. Visas dviejų eilių eismas vyko viena kryptimi. Pakruojo kryptim važiavę autobusai ir lengvieji automobiliai užėmė visą asfaltuotą kelio dangą, todėl Šiaulių pusėn riedėjusios transporto priemonės važiavo žvyruotu kelkraščiu,– pasakojo Jonas.

Kai artėjant devynioliktai valandai vyras su bendrakeleiviais nutįsusioje automobilių kolonoje pasiekė Joniškėlį, per radiją išgirdo prof. V. Landsbergio raginimą likti toje vietoje, kur dabar yra.

Visi greitai išlipo iš automobilio ir tvirtai susikibo už rankų. Jonas sako, kad tuokart su daugybe šalia stovinčių tautiečių bent taip norėjosi parodyti pasipriešinimą daug metų slėptam Molotovo-Ribentropo paktui, apie kurį paprasti lietuviai plačiau išgirdo tik Vilniuje, prie rašytojo A. Mickevičiaus paminklo vykusio mitingo metu. Jonas prisimena, kad tuokart paprastiems žmonėms net minties nebuvo apie nepriklausomą Lietuvą, o Baltijos kelią jis vadina tik tiesos paieškomis. Vyras mano, kad nemažai lietuvių tuokart turėjo viltį, jog šaliai reikėtų turėti daugiau savarankiškumo ir būti mažiau priklausomai nuo Maskvos. Tačiau dabar Jonui atrodo, kad tuomet, kai jis su žmona ir dukrele bei dviem bendradarbiais skubėjo į Baltijos kelią, dabartiniai milijonieriai jau kūrė Lietuvos „prichvatizacijos“ planus.

– Abejoju ar kas iš tų milijonierių Baltijos kelyje iš viso buvo. Gal ir tiesą žmonės kalba, kad norint pradėti sėkmingą verslą, pirmas milijonas turi būti vogtas,– liūdnokai šyptelėjo vyras.

Gimęs baigiančiame sunykti Kelmės apylinkių seniūnijos Gerdžiogalikės kaime, Jonas nuo jaunystės buvo įpratęs daug dirbti, todėl ir atkūrus laisvą Lietuvą manė, kad savo rankų dėka galės būti turtingas. Beveik dvidešimt metų kroviku išdirbęs pašnekovas prisiminė, kad dirbdamas Rajkoopsąjungoje per mėnesį gaudavo 400 rublių, už kuriuos galėjo nusipirkti porą naujų šaldytuvų ar televizorių. Tik dirbdamas kartu su žmona Janina sugebėjo susitaupyti ir pasistatyti Kelmėje erdvų namą, kuriame užaugo ir trys judviejų vaikai. Bet Lietuvai atgavus laisvę, prasidėjo įmonių griūtis ir darbščiam vyrui teko papildyti bedarbių gretas, kol gavo kūriko darbą Kelmės pieninėje.

– Laisvė – gerai, kai niekas tau nesėdi ant sprando. Bet gal būt esame per maža tauta, kad ištrūkę iš vieno glėbio puolame į kitą. Nors Europos Sąjungos su Sovietų Sąjunga nepalyginsi, bet kodėl mes turime vykdyti Briuselio nurodymus? Gal ES ir neblogai gyventi stambiam Lietuvos ūkininkui, kuriam valstybė padengia pusę naujo kombaino kainos. O kaip derlių nukulti smulkiam ūkininkui, iš kurio didelis žemvaldys už hektarą javų paprašo 300 litų? Tas pats ir su smulkiais pieno ar mėsos gamintojais, kurių žaliavą perdirbėjai pusvelčiui superka. Tokia nelygybė labai skaudžiai žeidžia,– sakė Jonas.

Kuomet vyrui priminiau, kad ir šį šeštadienį organizuojama išvyka į Pasvalio rajoną, kur vyks Baltijos keliui paminėti skirtas renginys ir paklausiau ar po ketvirčio amžiaus jis nenorėtų jame dalyvauti, Jonas pasakė, kad dabar dėl tokios išvykos laiko negaištų.

– Tuomet manėme viską pasiekti darbu, bet dabar dažniausiai tai pasiekiama apgavystėmis. Nors Lietuvoje yra daug gabių ir sąžiningų žmonių, tačiau kiek milijonierių iškilo dėka „prichvatizacijos“. Tuokart negaišę laiko jie ir dabar gerai gyvena. O tie, kurie vykome į Baltijos kelią su savo idėjomis, ir likome prie suskilusios geldos, nes paprastų žmonių gyvenimas Lietuvoje nė kiek nepagerėjo,– visai ne šventinėmis nuotaikomis savo pasakojimą baigė vienas Baltijos kelio dalyvių.