„Švietime – ugdymo kokybė, kultūroje – prieinamumas, sporte – sveikatingumas ir rezultatai“, – tokius prioritetus vardina Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas S. Michailovas

<Alvydas GEŠTAUTAS>

Jau keletą mėnesių po savivaldybės administracijos reformos sukurtam naujam Švietimo, kultūros ir sporto skyriui vadovauja buvęs Karklėnų pagrindinės mokyklos direktorius Saulius Michailovas. Apie pirmuosius žingsnius naujose pareigose, apie svarbiausias problemas ir kalbamės su naujuoju vedėju.

– Atvira paslaptis, kad dar prieš konkursą Jūsų kandidatūra valdančiosios daugumos sueigose buvo teigiamai vertinama. Viešoje erdvėje buvote dažnai įvardijamas kaip būsimasis konkurso laimėtojas. Kaip buvo iš tikrųjų?

– Tokių kalbų girdėjau. Tačiau tą avantiūrą, t.y. konkuruoti su tokio darbo patirtimi turinčiais specialistais, sugalvojau pats. Prabėgs keleri metai, ir Karklėnų mokykla bus reorganizuota. Kai ji buvo reorganizuota į pagrindinę, čia mokėsi tik apie šimtą mokinių. Tiesa, buvo pagyvėjimas, kai tuomet egzistavo pieno perdirbimo bendrovė „Karklynėlis“ ir žmonės turėjo darbo. Tuomet mokėsi daugiau kaip 120 mokinukų. Šiemet jų tėra 89. Apie liūdną perspektyvą byloja ir kitas faktas, jog jau pasibaigusiais mokslo metais Karklėnų mokykloje buvo jungtinės pradinės bei 5–6 klasės. Pusantros savaitės ruošiausi konkursui, internete studijavau įvairius testus.

– Esate rajone žinomas ir kaip krepšininkas, sporto organizatorius. Tikriausia turite minčių ir apie sporto plėtros perspektyvas?

– Gerai žinau rajono sporto gyvenimo virtuvę. Norėčiau, kad būtų suvienodinti visų sporto šakų varžybų nuostatai. Turime apsispręsti, ar pirmenybėse gali dalyvauti tik rajono gyventojai, ar dar ir iš jo kilę, o dabar kitur gyvenantys ar besimokantys, ar netgi ir lietuviški „legionieriai“. Aš pasisakau už tai, kad šalies pirmenybėse atstovautų rajone, jo sporto mokykloje išugdyti sportininkai, o ne mūsų krašto garbę gintų šiauliškių ar tauragiškių dauguma. Neskaidri ir startinio mokesčio tvarka. Vienos sporto šakos pirmenybėse jis vienoks, kitose – kitoks. Žinoma, tai natūralu, nes varžybų sąmata priklauso nuo komandų skaičiaus, salės nuomos ir t.t. Bet pasigendu tokio mokesčio ir apskritai visos vienų ar kitų varžybų sąmatos pagrindimo, jų skaidrumo. Dėl to ir kyla nesutarimai tarp komandų, jų vadovų.

Prieš metus Kelmė turėjo „Grankuro“ komandą, žaidusią regionų krepšinio lygoje. Šiemet jos neliko. Norisi, kad kuo greičiau turėtume reprezentacinę krepšinio komandą. Tik joje, skirtingai nei „Grankure“, komandos pagrindą turi sudaryti vietiniai krepšininkai. To galima pasimokyti iš mūsų tinklinio entuziastų. Ne mūsų tinklinio komanda graibsto žaidėjus iš kitų miestų, rajonų, o mes išugdome tinklininkus didmiesčių, netgi užsienio komandoms. Žinoma, iškyla rėmėjų problema. Bet kas nori, tas ją išsprendžia. Kuo nuo mūsų rajono skiriasi Pakruojo kraštas? Juk kažkada Kelmės ir Pakruojo futbolininkai buvo lygiaverčiai varžovai. O dabar pakruojiečiai pretenduoja į šalies pirmenybių prizininkus ir dalyvauti Europos taurės varžybose. Žinoma, jie turi legionierių. Bet jiems reikia ir normalių algų, tuo pačiu ir solidžių rėmėjų. Mums saviškiais verstis net pigiau kainuotų. Be to, Pakruojis turi antroje pagal pajėgumą lygoje rungtyniaujančią krepšinio komandą. Ji irgi negyvuoja be rėmėjų. Gaila, kad iki šiol Kelmėje neturime stadiono. Yra gera futbolo aikštė. Bet stadionui reikia tribūnų, dušų, persirengimo kambarių. Gerai nors tiek, kad pagaliau pajudėjo Kelmėje sporto komplekso statybos reikalai.

Seniūnijose turėtų būti bent pusė sporto organizatoriaus etato.

– Ar švietimo darbuotojams reikės eiti nemokamų atostogų „savo noru“?

– Mokyklose tokių dalykų nėra. Bent aš signalų negavau. Be to, direktoriams nurodžiau, kad nebūtų jokių kalbų apie nemokamas atostogas. Keista būna, kai visiems mokytojams dėl kokių nors priežasčių prireikia 3–4 ar daugiau papildomo poilsio dienų. Ir sutapk man taip? Visiems per kelis mėnesius prireikia nemokamai atostogauti vienodą dienų skaičių. Kito dalyko, kurio paprašiau direktorių, kad vykdytų švietimo ir mokslo ministro dokumentus, t.y. bet kokiu atveju mokėtų nustatytą algos minimumą.

                                Visą pokalbį su S. Michailovu skaitykite birželio 20 d. „Bičiulyje“