Tvarkdarys ir prižiūrėtojas

Rytoj minėsime Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dieną. Tai ir mūsų, žurnalistų, profesinė šventė. Ją galima pavadinti netgi visuotine. Kadangi laisvas žodis, knyga, kalba liečia beveik kiekvieną.

Kiekvienas skaito dar leidžiamus laikraščius, naujienų portalus, žiūri televizijos laidas. Tačiau būna daug atvejų, kai iš žurnalistų tikimasi to, kuo jie tikrovėje neturi užsiimti. Teorija teigia, kad žurnalistas, rinkdamas informaciją, tai turi daryti be jokio išankstinio nusistatymo, būti nešališkas, informaciją patikrinti, apie vieną ar kitą įvykį pateikti kelias nuomones, vadovautis asmenine sąžine ir t. t.

Pakalbinau ne vieną žmogų ir pasiteiravau, ko jie pirmiausia ieško laikraštyje? Bendraamžė kelmiškė sakė, kad pirmiausia ją domina publikacijos apie įdomius žmones, unikalias istorijas ir visiškai nejaudina rietenos, vykstančios valdžios kabinetuose. Vienas istorikas teigė, kad laikraštyje perskaito visas publikacijas: tiek naujienas, tiek publicistiką, tiek rašinius apie įvairias aktualijas. Daugelis kalbintųjų minėjo, jog pirmiausia ieško naujienų, nes jos lyg veidrodis, kuriame matomas rajono gyvenimas. O vienas opozicijai priklausantis Savivaldybės tarybos narys sakė, kad jis iš mūsų laikraščio greičiau sužino apie vieno ar kito sprendimo projektą, nei gauna šią informaciją į savo elektroninį paštą. Politikas šių eilučių autoriui sakė:

– Dabartinė valdančioji dauguma yra neigiama prasme išskirtinė, nes pačius aktualiausius klausimus aptaria siaurame rate, o sprendimų projektus paviešina tik posėdžių išvakarėse. Tai daro sąmoningai, kad nebeturėtumei laiko išklausyti žmonių nuomonės, patikrinti faktus, įvertinti vieno ar kito dokumento atsiradimo motyvus.

Tačiau tikrovėje labai dažnai susiduriame su interesantais, kurie į mus žiūri, vos ne kaip į visų sričių tvarkdarius bei prižiūrėtojus. Dažnai to reikalauja netgi labai įsakmiai. Kartą paskambino viena kelmiškė ir įsakmiu tonu sakė: „Geštautai, pasakyk seniūnui, kad nukirstų mūsų gatvėje liepą“. Kitas, neprisistatęs skaitytojas, vėl reikalauja: „Kodėl jūs nežiūrite, kad šiemet kompensacijos už kurą sumažėjo?“. Trečias prašo: „Kaip man iš Savivaldybės gauti pažymą?“. Žmonės taip pat nori, kad mes išaiškintume vieną ar kitą pažeidėją, kodėl neprižiūrimi keliai, nešienaujamos pakelės, kodėl viena ar kita įstaiga dirba kažkam nepalankiomis valandomis, netgi prašo, kad įvertintume vieną ar kitą teismo sprendimą.

Taip yra todėl, kad mes gyvename visuomenėje, kurioje iškreiptai žiūrima į įvairias vertybes. Pirmiausia į pilietiškumą, kuris dažnai būna nulinis. Daugeliui vis dar patogiau pasislėpti už redakcijos nugaros, likti nežinomu, geručiu, niekam netrukdančiu. Mielieji, negi jums reikia skambinti ar rašyti į redakciją, kaip gauti pažymą ar pašalinti grėsmę keliantį medį? Jūs nueikite į Savivaldybę, seniūniją bei paklauskite, pareiškite pastabą. Parodykite savo pilietiškumą. Juk ir politikai ir valdininkai yra mūsų tarnai, išlaikomi iš dirbančių žmonių sumokėtų mokesčių.

Jei mes pildytume visų reikalavimus, pageidavimus, tai turėtume išlaikyti dar didesnį būrį darbuotojų nei Savivaldybė. Deja, istorija nežino atvejo, kada redakcija, naujienų portalas ar televizijos kanalas turėtų savo seklių biurą, komunalinio aptarnavimo komandą, inžinierius, kelininkus, kontrolės tarnybą ir t. t.

Pastaraisiais dešimtmečiais, kai paplito socialiniai tinklai, dažnai išgirstame priekaištų, kodėl neparašome taip aštriai, kaip tai daro rašantieji socialiniuose tinkluose. Yra paskyros „Linksma šaika“, „Lietuva dabar laisva“, jų yra adresuotų ir mūsų rajono gyventojams. Be to, pavyzdžiui, kiurksantys socialiniuose tinkluose gali susikurti anoniminę paskyrą ir rašyti tai, kas į galvą ateina. Žinoma, ir už nieką neatsakyti. Su tuo susidūrėme ir mes, „Bičiulio“ leidėjai, kai socialinių tinklų „žvaigždės“ netgi pateikė kai kurių redakcijos darbuotojų neteisingus biografijos faktus, diagnozavo pažiūras, tikėjimą. Bet jie už tai yra neatsakingi, nebaudžiami.

Žurnalistiką reglamentuoja įstatymai, etikos kodeksai, kitokie specialūs aktai. Mus, kaip ir kitas bendroves, kontroliuoja Mokesčių ir Darbo inspekcijos, Sodra, Priešgaisrinės saugos tarnyba bei aibė kitų institucijų. Be to, mes turime dar du papildomus prievaizdus – Visuomenės informavimo etikos komisiją, o Seime veikia Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Su jomis teko ne kartą turėti reikalų, netgi kuriozinių. Kartą vienas užventiškis kreipėsi į Visuomenės informavimo etikos komisiją, kad neišspausdinome jo rašinio. Gal tai buvo išskirtinis atvejis ir Lietuvoje. Tačiau, jei būtume išspausdinę šį rašinį, kuriame apkaltinti žmonės be jokių įrodymų, be jų „nuodėmes“ patvirtinančių dokumentų, tuomet teismuose galėjo atsidurti mažiausiai septynios bylos, kurias būtume pralaimėję. Žinoma, jeigu toks paskvilis būtų paskelbtas socialiniuose tinkluose, tuomet kaltųjų niekas neieškotų, nes jų administratorių nekontroliuoja tos tarnybos, kurios akylai stebi visuomenės informavimo priemonių, įregistruotų Kultūros ministerijoje, publikacijas.

Dar kartą pasikartosiu, kad tikrosios žodžio laisvės laikus mes, jau vyresniosios kartos žurnalistai, išgyvenome nuo 1988 metų vasaros, kai susikūrė Sąjūdis, iki 1990 m. kovo 11-osios, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Deja, po pastarosios datos į valdžią atėję Sąjūdžio remti deputatai, o ypač tie, kurie susitelkė apie Aukščiausios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį, panoro, kad spauda juos garbintų, keltų ant pjedestalo lyg jų tiesa prilygtų Visagalio tiesai. Tačiau žurnalistai nepasidavė. Tada įvyko tai, kas demokratinėje visuomenėje yra smerktina. Aukščiausiosios Tarybos radikalų iniciatyva buvo pradėtas leisti Valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“, liaupsinęs tuometinius Lietuvos aukščiausius pareigūnus ir bulvariniu stiliumi koneveikęs jų kritikus. Tik Dievui ar Likimui galime dėkoti, kad Lietuvoje neįvyko tai, kas dabar yra kaimyninėje Baltarusijoje, nes pas mus į totalitarizmą linkęs politinis buldozeris greitai įstrigo.

Per prabėgusius 35-erius laisvės metus ir viešai, ir užkulisiuose mūsų laikraščiui buvo klijuojamos įvairios etiketės. Vieni mus vadino socialdemokratų, kiti konservatorių ruporu. Kiti, matyt, patys neturėdami garbės ir orumo, tai norėjo įgyti teismų pagalba, skųsdavo „Bičiulio“ leidėjus dėl garbės ir orumo pažeminimo. Tačiau teismai jų garbingesniais ir oresniais nepadarė.

Buvo metas, kuomet, kai kas pranašavo „Bičiulio“ laikraščio mirtį. Dar ne taip seniai Kelmės rajone buvo leidžiami net trys laikraščiai. Du nauji, jau pradėti leisti šiais laisvės ir demokratijos laikais. Bet jų egzistavimas buvo trumpalaikis ir šiandien jų žiniasklaidos rinkoje nebėra.

Gal neatsiliekame nuo didžiuliais šuoliais vykstančių permainų, nesame senamadiški, kad skaitantieji laikraščius pirmiausia pasirinko mus?