Valstybės dieną – į Lenkiją apsipirkti

Eligijus TAMOŠAITIS

Nuaidėjo Lietuvos himnas nuo šimto Lietuvos piliakalnių. Labai gražus sumanymas ir nuoširdus ačiū jo sumanytojui ar sumanytojams. Į bendrą natą įsiliejo lietuviai įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, nes kur tik mūsų nėra. Irgi iki graudulio malonu. Iki žemės lenkiuosi tam, kuriam šovė tokia idėja, kad mūsų Valstybės dieną švęstų visas didelis pasaulis.

Tačiau aš šįkart noriu pasidalinti savo Valstybės dienos šventimo patirtimi, dėl ko buvo labai graudu. Ką ten graudu – staugti, raudoti norėjosi.

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad aš su šeima Valstybės dieną atsidūriau Lenkijos parduotuvėse. Ne sąmoningai atsidūriau – sutapo su paskutine mano atostogų diena. Galvoju, jei jau esu šalyje, į kurią žmonės, kiek buvau girdėjęs, miniomis plūsta apsipirkti, tai ir aš tuščiomis negrįšiu, o iki himno giedojimo dar ir iki artimiausio pasieniui piliakalnio suspėsiu. Mat keliavau su mažamečiais vaikais, kuriems stengiuosi diegti meilę savo valstybei. Tuo tikslu ir Lietuvos vėliavėlė visuomet automobilyje yra.

Žinau, kad tūlas sotus lietuvis dabar man papriekaištaus: girdi, koks tu patriotas, jei prekes Lenkijoje perki… Lietuvos nelaimei, pamačiau, kad tokių „nepatriotų“ Lenkijos parduotuvės tiesiog prikimštos. Automobilių stovėjimo aikštelėse – vien lietuviški numeriai. Jau ir prekių pavadinimai lietuviškai užrašyti, ir kainos abiem valiutom – zlotais ir eurais – nurodytos, ir pardavėjos lietuviškai kuo puikiausiai supranta. Į reklamą pažvelgęs, gali net užsimiršti, kad ne Lietuvoje esi. Jei ko norimo lentynose nerandi, gali drąsiai klausti lietuviškai…

Atsargiai teiraujuosi, ar čia visuomet toks lietuvių antplūdis? Ne, sako, kasdien tiek nebūna, bet savaitgaliais, o ypač per šventines dienas vaizdelis esąs būtent toks. Viena pakalbinta šeima netgi taip paironizavo: „O ką? Valstybės diena kaip sykis yra puiki proga pigiai apsipirkti. Sovietmečiu švenčių dienoms kokio nors deficito „išmesdavo“, žirneliams ar kavos dėžutei taloną gaudavai. Nepriklausomoj Lietuvoj tokių tradicijų nebeliko, už tai atsirado galimybių pigiau apsipirkti.“

Paklausit, ar daug aš Lenkijoje apsipirkdamas sutaupiau? Daug, labai daug. Praktiškai visos kainos Lenkijoje yra ženkliai mažesnės. Jei gyvenčiau arčiau sienos, neabejotinai nuo šiol pirkčiau tik Lenkijoje.

Šioje vietoje privalau prisipažinti, kad esu iš tų nedaugelio žmonių, kurie savęs negali įsivaizduoti ne Lietuvoje. Myliu aš tą šalį, brangi man gimtinė… Turiu darbą, ir ne už minimumą. Tačiau kaskart vis sunkiau darosi sudurti galą su galu. Auga vaikai, auga jų poreikiai… auga kainos…

Lenkijos parduotuvėse užsibuvome ilgiau nei planavome. Kol mažasis rūgščiai susirūpino: „Tėti, o kada mes himną ant kalno giedosim?“

Ant kalno mes taip ir neužlipome. Tačiau prieš 21 val. netoli Lietuvos pasienio išsirikiavo virtinė automobilių lietuviškais numeriais, iš kurių išlipę žmonės susispietė į būrį ir užtraukė „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ Užtraukė veidu atsigręžę į… Lenkiją. Ir buvo be galo graudu. Nežinau, kas buvo tokio giedojimo sumanytojas, o gal tai spontaniškai įvyko, bet tai buvo labai stipru. Savotiška protesto forma. Tą minutę labai norėjau, kad šiame būryje būtų bent Seimo narys „valstietis“ Arvydas Nekrošius, darbo grupės vadovas, kuris prieš pat Valstybės dieną įregistravo įstatymo pataisą ženkliai padidinti kai kurių seimorių, frakcijų seniūnų, atlyginimus, nors šie, priklausomai nuo frakcijos narių skaičiaus, jau ir taip gauna 2610-2857 eurus, o paprastas seimūnas – 2531 eurą.

Ryto metą, susidėlioję į vietas pirkinius suskaičiavome, kad sutaupėme viso mėnesio atlyginimą. Rodos, turėčiau džiaugtis. Bet širdyje tuščia ir graudu. Aš nenoriu, kad lietuvis giedotų himną atsigręžęs veidu į Lenkijos parduotuves. O tu, Seimo nary, valstybės vyre? Tai padaryk, kad būtų kitaip…