Viščiukus beskaičiuojant

Adelė BUMBLAUSKIENĖ
(Kentriai)

Žmonių išmintis nuo seno byloja, kad pelną, atseit viščiukus, reikia skaičiuoti rudenį. Taip atsitiko gyvenime ir man, kad iš tikrųjų rudenį skaičiuoju tik vištas ir užaugusius per vasarą viščiukus. Sumąstau, kiek kam padalinti, kiek pasilikti sau. Labai blogai dabar su tomis senomis vištomis. Tenka laikyti, kol gyvos bus. Jų tik skaičius, nei jos kiaušinių  bededa, nei pjauti ir valgyti aš jų noriu. Dar kalbama, kad pas mus žmonės badauja – nesąmonė! Tokių vištų niekam neįsiūlysi. Nebent pati paruoštum. Jeigu būtų buvę tokio maisto pradžioje kolūkių laikais, būtume mielai suvalgę ir pirštus apsilaižę, o dabar tau jau – ne!

Štai ir aš! Man 81 metai, sveriu 90 kilogramų. Pasiskiepijusi abu kartus, turiu ir pasą. Ruošiuosi skiepytis ir trečią. Nebijau nei koronos, nei skiepų, nors sergu beveik visomis pagrindinėmis žmogiškomis ligomis. Tik nuo skrandžio dar negeriu vaistų. O šiaip geriu labai daug, kai kurie nedaug padeda, kai kurie – labai. Nuo pat vaikystės dažnai sergu plaučių ir bronchų uždegimais. Ir dabar neseniai vėl buvo užėmę bronchus. Tokiu atveju geriu antibiotikus, arbatas, ir praeina. Gyvenu beveik miške, per 41 čia gyvenimo metus daug jau tų erkių buvo įsisiurbę. Nepasitaikė užsikrėtusios. Užpraėjusią vasarą kažkas už kairio peties pradėjo niežėti, paskui pradėjo skaudėti. Visi simptomai rodė, kad tai Laimo liga. Pirmadienio rytą paskambinau savo šeimos daktarei į Šaukėnus. Ji manęs nepriėmė, motyvuodama tuo, kad korona. Taip ir pasakė: „Reikėjo prisiregistruoti prieš dvi savaites, ar nežinai, kad karantinas.“ Kaip tik Darius buvo atvažiavęs manęs vežti. Jis sako: važiuojam į Užventį, aš buvau, ten nėra jokių eilių. Taip ir padarėme. Buvau tuoj priimta ir mielai. Gydytojas išrašė dvi dėžutes antibiotikų, pagėriau dvi savaites ir pagijau. Tada vėl nuvykau pas daktarą A. Jokšą ir paprašiau, kad visam laikui priimtų. Mielai priėmė ir gydo. Pamačiau, kad čia kita tvarka. Privati ambulatorija nuo valstybinės skiriasi kaip diena nuo nakties. Nepykstu nei ant tos erkės, nei ant savo buvusios šeimos gydytojos. Per tą erkę atradau tikrą daktarą.

Dabar baigdama pasakojimą grįšiu prie viščiukų. Mėsinių mažų vištukų buvau pirkusi 40, o užaugo tik 33. Dešimt daugiau gaidžių, juos jau pasipjovė ir išsivežė Dariaus sesuo Daiva, kuri dabar gyvena šalia Vilniaus. Kitus pjauname ir dalijamės čia pat. Bus dar keletas naminių gaidžiukų, tai juos aš pati suvalgau, labai mėgstu. Yra ir keleta vištyčių. Taip nesisekė šią vasarą: įsitaisė vanagas, pusę naminių viščiukų išgaudė – jau paaugusius, kai vištos nebevedžiojo. Jie išeidavo iš kiemo, vanagas krenta kaip strėlė iš viršaus, pagauna ir nusineša. Lapė nedaug, gal tris vištas nunešė, ir viskas. Nes iš kiemo ji niekaip nepaims, šuniukai saugo. Jeigu kur toliau nueina į krūmus, tai galas. Darbo turiu, lesinu visą rudenį, žiemą, bulvių verdu. Skaičiuoju kiekvieną vakarą, jeigu trūksta, ieškau, kartais surandu, o kai nerandu, pergyvenu.