2017-ieji – Barsuko metai

Rita ŠČIGLINSKIENĖ

Pagal rytiečių kalendorių sutiksime 2017-tuosius Gaidžio metus. Tačiau mūsų baltiškas gamtos 32 metų ciklas sako, jog 2017 m. – Barsuko arba Opšraus metai. Kiekvieni ciklo metai turi mūsų teritorijai būdingos gyvijos bruožus ir savybes. Liaudies išmintis sako, kad barsukas lapuose sukas ir dar sako, jog nutukęs kaip barsukas. Pabandykime nuspėti, kokie gi bus tie metai?

Jau ne vieną tūkstantį metų barsukai gyvena Lietuvos miškuose, šlaituose, kartais krūmuose, ganyklose ir net pievose, bet arti miško. Barsukas – vienintelis plėšrūnas, kuris įsikuria tik savo išsikastuose urvuose ir juose praleidžia didžiąją gyvenimo dalį. Gamtininkai sako, jog barsukai yra urvų statybos profesionalai ir dar viena išskirtinė barsukų savybė yra ta, jog jie švaruoliai, stropiai valantys savo urvus.

Barsukas – kiauninių šeimos plėšrūnas, nors į kiaunę visiškai nepanašus. Barsuko pėdsakai – tarsi miniatiūrinė lokio pėdsakų kopija, kaip ir barsuko kūno konstitucija primena lokio. Barsukai, kaip ir lokiai, įminga giliu žiemos miegu. Kalbama, jog atėjus pusiaužiemiui, barsukas nubunda ir iškiša galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąsta savo šešėlio ir smunka atgal į olą, tačiau jau nebeužmiega. Tada ir sniego vis mažėja, o netrukus ir pavasaris ateina. Jei diena būna apniukusi, barsukas išlenda, o grįžęs į olą įminga. Tada pavasaris bus šaltas ir vėlyvas. Barsukas, nors ir plėšrūnas, bet kas gali nuo jo pabėgti, tai ir pabėga, nes žvėrelis nevikrus. Savo saugų urvelį palieka tik saulei nusileidus ir grįžta į jį brėkštant. Jie labai atsargūs – prieš išlįsdami iš urvo, iškiša galvą, gerai pasiklauso, apsiuosto. Pagrindinis maistas – sliekai, lervos, vabzdžiai, lizduose užtikti paukščių ir pelių jaunikliai. Minta dar ir uogomis, šaknimis, grūdais.

Liaudies medicinoje vertinami barsuko taukai. Jie naudojami net metalo antikorozinei apsaugai, yra stabilūs, nesuyra.

Panašu, jog ateinančiais metais būsime pakankamai sėslūs, daug dėmesio skirsime savo namams, jų jaukumui ir saugumui. O juk ir liaudies išmintis sako, jog gera turėti, nors ir mažytę, bet savą palėpę, ir joje gyventi taip, kaip sąžinė liepia.