Kaimiškos parapijos rūpesčiai

Ona PETRAVIČIENĖ

Vos prieš pusantrų metų Šiaulių vyskupo įsakymu Rėkyvos, Pakapės ir Kiaunorių parapijų klebonu paskirtas Donatas Grabažis aktyviai įsijungė į vietos bendruomenių veiklą. Pašiaušėje sutiktas klebonas mielai papasakojo ne tik apie savo kelią į kunigystę, bet ir apie tai, kas jaunam dvasininkui šiandien neduoda ramybės.

Trisdešimt šešerių metų kunigo tėvai – Šiaulių miesto gyventojai. Donatas dar turi pora metų jaunesnę sesę. Kaip ir daugumos miestiečių, D. Grabažio tėvai savaitgalius ir atostogas praleisdavo kaime.

– Gyvenimas padaro taip, kaip reikia. Kai mokydamasis devintoje-dešimtoje klasėse susipažinau ir susidraugavau su vienos bažnyčios kunigu, tuomet ir prasidėjo rimti žingsniai į tikėjimo pusę,– sakė Donatas.

Įstojęs į Telšių kunigų seminariją, D. Grabažis po poros metų mokslus tęsė Kaune. Pirmąjį paskyrimą gavo į Šiaulių šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą, vėliau devynerius metus buvo Radviliškio dekanato Šiaulėnų ir Šaukoto parapijų klebonas. 2014 metų liepos 6 dieną Donatas paskirtas kaimyninio Šiaulių rajono Rėkyvos ir Pakapės bei Kelmės dekanato Kiaunorių parapijos klebonu.

– Šiaulėnai ir Šaukotas – nedideli miesteliai. Miestietiškos Rėkyvos parapijos taip pat nesulyginsi su kaimiškomis Pakapės ar Kiaunorių parapijomis. Nors gyvenimas ir skirtingų parapijų žmonės nėra vienodi, bet aš sakau, kad gerai tik ten, kur mūsų nėra. Todėl tiek kalėdodamas, tiek susitikęs su parapijų žmonėmis įvairių švenčių proga, bandau su jais susipažinti, susidraugauti. Kaip tikinčiųjų bendruomenei parodysi save, kaip juos įsileisi į dūšią, taip žmonės ir priims tave. Juk jie kiaurai permato tavo širdį. Manau, kad klebonas tikinčiajam pirmiausiai reikalingas skausmo akimirkomis, kai žmogui tenka išsiskirti su savo artimu, kuomet sutrinka sveikata ar slegia vienatvė,– teigė klebonas.

Grabažis kartu su savo parapijiečiais būna ne tik per jų vestuves, krikštynas, bet ir bendruomenių organizuojamuose renginiuose, vakaronėse. Tačiau kalbėdamas apie šiandieninį mūsų gyvenimą klebonas susimąsto, kokių žmonių Lietuvoje yra daugiau – „skęstančių“ svaigalų liūne ar bandančių eiti kartu su Dievu. Donatui būtų kur kas smagiau, kad Lietuvą būtų aplenkę praėjusių metų pabaigoje ir Naujųjų pradžioje visus sukrėtę skaudūs įvykiai ir netektys, kurių pagrindinė priežastis yra viską griaunantis alkoholizmas. Kadangi mūsų pokalbis vyko „Pašiaušėlės“ bendruomenės salėje, kur visą laiką pokalbis sukosi apie vakarykščiai iš vienos kaimo girtuoklės paimtus vaikus, D. Grabažis pastebėjo:

– Tokių žmonių gyvenimus sugriaunantis alkoholizmas paliečia ne tik tą vieną žmogų, bet ir šalia esančius. Tai gyvenimo rykštė. Bet kaip pabėgusius nuo Dievo sugrąžinti atgal? Kaip atpratinti, atkratyti žmones nuo šio „velnio išmislo“? Tam reikia daug ne tik bažnyčios, bet ir valstybės jėgų. Jei ir toliau nieko nedarysime, po dešimties metų kaimiškose bažnytėlėse, tokiose kaip Kiaunorių, per šv. Mišias melsis tik kunigas, vargonininkas ir zakristijonas…

Kiaunorių klebonui būtų kur kas smagiau, jei tikintieji ramybės ieškotų ne prie stikliuko, o bažnyčioje. Ir iš sutaupyto vieno ar kelių eurų tėvai pirktų ne svaigalus, o gardesnį kąsnį vaikams. Tuomet ir skaudžių išgyvenimų šeimose būtų kur kas mažiau. Donatas sako, kad dabar Lietuvoje ta tema vyksta daug diskusijų. Tačiau į šį skaudų klausimą vis nerandama tikrojo atsakymo.

– Sunku nuspręsti, ar nedideliam Pašiaušės kaimui reikalingos dvi parduotuvės. Man atrodo, kad svarbu, ne kiek kaime yra prekybos taškų, parduodančių alkoholį, bet koks vietos gyventojų mentalitetas. Jų noras gyventi pagal dešimt Dievo įsakymų ar bėgti nuo Dievo,– teigė klebonas.

Kalbėdamas apie 2016-uosius, bažnyčios paskelbtus Dievo gailestingumo metais, D. Grabažis Kiaunorių parapijos tikinčiuosius kviečia daryti gerus darbus ir per gyvenimą eiti su Dievu širdyje. Kai žmonės vienas kitam ties ranką šypsodamiesi, tuomet neliks vietos skaudiems išgyvenimams ir bažnyčiose bus kur kas daugiau tikinčiųjų. Jei tėvai stengsis išsaugoti, o ne išardyti turimą šeimą, tuomet laimingi bus ne tik jų vaikai, bet ir visa bendruomenė.